„Kas laikytina sąmoningumu? Apie sąmoningumo būtinybę dabartiniame laikotarpyje“
Antropoteosofės Audronės Ilgevičienės pranešimas
„Kas laikytina sąmoningumu? Apie sąmoningumo būtinybę dabartiniame laikotarpyje“
Ši antropoteosofijos konferencija – pirmoji. Septyneri metai prabėgo nuo pirmųjų antropoteosofijos knygų išleidimo. Pradžioje buvo „Kosminiai Pašventimai“, „Apie mirtį ir pomirtinius kelius“ ir „Septyni spinduliai ir jų valdovai“. Po jų duoti knygos „Antropoteosofija. Žmogaus suvokiama Dieviškoji išmintis“ trys tomai.
Antropoteosofija nėra naujovė. Tai tąsa to, kas savu laiku buvo aiškinama hermetizmo, vėliau pitagoriečių, dar vėliau – ankstyvųjų gnostikų mokymuose, ką buvo palietę iškilūs senovės ir viduramžių filosofai. Rozenkreiceriai tęsė tų idėjų vystymą. Arčiau nūdienos – J. P. Blavatskaja, R. Štaineris, J. ir N. Rerichai. Lietuvoje tas idėjas plėtojo ir skleidė Vydūnas. Taigi visi šie iškilūs žmonės gimė Europoje, o daugelis jų – joje ir dirbo. Tai reiškia, kad visi tie mokymai skirti pirmiausia joje gyvenančių žmonių mentalitetui. Kiekviename laikmetyje ta pati Esmė skirtingais tembrais juos atitinkančiais pavadinimais būdavo perduodama, tačiau visuose tuose savituose mokymuose bendrinės buvo tiesos, aiškinančios nerašytus kosminius įstatymus.
Paviršutiniškai su gausybe medžiagos susipažinusiems žmonėms kyla klausimas: kam reikalinga antropoteosofija, jeigu svarbiausios tiesos jau paskleistos žmonėms arba, kaip sako Indijos guru, jeigu visos reikalingos knygos jau parašytos?
Dvasinės Esmės, kurias įprasta vadinti Pasaulio Mokytojais, atsako: „To reikėjo ir reikės, nes žmogiška sąmonė kinta, todėl tos pačios idėjos privalo būti vis naujai perduotos. Tai vyksta per visas pasaulio religijas bei dvasines kryptis, atsiunčiant paruoštas tokiam darbui sielas maždaug kas 50–60 metų. Šitaip daroma, nes žmogus meistriškai sugeba tai, kas perduota, dar perdavėjui kūne gyvenant, iškreipti, o jam išėjus – savo patogumui pritaikyti.“
Supratimas – subjektyvus dalykas, todėl sunku net protingiems žmonėms susikalbėti, nes kiekvienas aiškina pasaulį ir tarpusavio sąsajas taip, kaip jo karma leidžia. Vadinasi, visi žmonės, į tą pačią Tiesą skirtingu kampu ir iš skirtingo nuotolio žvelgdami, pagal tai, ką pastebi, ją bei jos skleidėjus ir vertina. Mažai yra įsigilinančių. Daugiau paviršiuje trupinėlius rankiojančių.
Antropoteosofijoje sakoma, kad prasta karma reiškiasi nesupratimu, o gera – supratimu. Užgesinti prastą karmą – tai reiškia suprasti tai, ko vis nepavykdavo suprasti, šitaip nesupratimą keičiant supratimu. Kad šis darbas pavyktų, būtina savo vidinės energijos kokybę pažinti, gerąsias ir blogąsias savybes pastebint, savo klaidas suprantant ir jas taisant, kasdienio gyvenimo situacijose ir tarpusavio santykiuose mokantis ir auklėjantis. Dabartinis amžius – tai prastos karmos transformacijos ir neutralizavimo amžius, todėl visuose trijuose antropoteosofijos tomuose itin rimtai ir plačiai vidinis darbas su savimi aiškinamas. Be jo tokia transformacija neįmanoma. Šitaip, kaip jau buvo minėta, kiekvienąsyk lyg ir iš pažiūros panašiuose mokymuose konkretaus laikmečio aktualijos akcentuojamos.
Sąžiningas objektyvumas pirmiausia sau pačiam – tai geros karmos ženklas. Tik šitoks žmogus objektyviai matys kitus bei vertins aplinką. Deja, daug dvasios ieškotojų sąžiningumo iliuzijoje gyvena, nes sakydami, kad yra objektyvūs ir teisingi, slapta bijo priimti realųjį Aš. Kiekvienas tam savų priežasčių suranda, tačiau esmė lieka ta pati: savęs iki galo nepažinę, manipuliacijoms būsite neatsparūs, nepriklausomai nuo to, ar leisitės, kad Jumis manipuliuotų kiti žmonės, ar tarpinio pasaulio esybės, ar… Jūsų pačių protas.
Didžiulė laimė, jeigu žmogus sugeba nepraleisti lemtingos situacijos, kuri jam yra specialiai aukštųjų jėgų suformuota, kad seną klaidą ištaisytų. Bėda, jei žmogui tuo metu atrodo, kad jokios klaidos nebuvo arba kad jis dar nepasiruošęs, todėl aukštosios jėgos suformuos ir naują situaciją, jeigu tik jam prireiks. Deja, žmogiškas gyvenimas nėra juodraštis, o aukštosios jėgos turi ką veikti, todėl jos netarnauja žmogaus užgaidoms. Ne vieną gyvenimą gali prisieiti vėliau naujos tokios situacijos laukti, o sulaukus – sugebėti joje reikalingas pamokas atpažinti ir pasitaisyti.
Todėl nesąmoningas žmogus gyvenimą juodraščiu įsivaizduoja. Gyvendamas neatsakingai, negalvodamas apie savo kalbų ir darbų poveikį bei pasekmes ateičiai, jis dienas leidžia nesąmoningai. Toks gyvena taip, lyg gyventų kūne amžinai, todėl dažnai įsivelia į šalutinius dalykus, pagrindinius atidėdamas.
Sąmoningas žmogus atsakingai į savo mintis, žodžius ir darbus žiūri, nes žino, kad gyvenimas visados yra švarraštis, o juodraščių jame tiesiog nebūna. Toks gyvena ir dirba taip, tarsi gyventų paskutinę šio gyvenimo dieną, todėl pagrindiniams dalykams dėmesį skiria, o šalutinius – palieka, aiškiai juos atskirdamas.
Štai kaip nesunkiai nesąmoninguosius nuo sąmoningųjų galite atskirti.
Visais laikais skirtingos, bet iš vieno ir to paties šaltinio išeinančios Idėjos Žemėje gyvenantiems per susivokusiaisiais vadinamus žmones būdavo perduodamos. Tačiau neilgai trukus sugebėdavo sekėjai tas Idėjas savaip išskaidyti ir iškreipti ar net savoms manipuliacijoms pritaikyti.
Daugelis Jūsų žino, kad dabar pasaulyje yra priskaičiuojama apie 47 krikščionybės kryptys. Jeigu atmesime kategoriškiausias kaip žemųjų pasaulių manipuliacijas, gausime patvirtinimą tezei, kuri buvo išsakyta pradžioje: maždaug kas 50 metų siela pokyčiams vykdyti yra siunčiama. Šiuo atveju – kad Kristaus Meilės Idėją nuo laiko apnašų būtų galima apvalyti, iškreipimus demaskuoti ar religinio egregoro vadovų žmogiškam patogumui įsivestas dogmas peržiūrėti. Deja, religinių egregorų vadovai, susikūrę dvasinę karjerą su visomis pasekmėmis, nenori to priimti. Lygiai tas pats vyksta ir kitose kryptyse. Tačiau nepaisant jų kiekvienoje kryptyje ir religijoje visados yra pasišventusiųjų, išliekančių ištikimais savos Idėjos ir Tikėjimo kariais. Jie ir palaiko savojo egregoro dvasinį lygmenį.
Antropoteosofija atstovauja Sąmoningumo Idėjai, nes sąmoningumas dabartiniu žmonijos vystymosi periodu yra svarbiausias.
Deja, dabartiniu metu visos senosios sąvokos, apibrėžiančios tam tikrus reiškinius, būvius ar dalykus, nebeatitinka tikrybės. Mūsų temoje sąvoka „sąmoningumas“ protingo žmogaus lūpose bus sinonimas intelektui ir kultūringumui. Pastarieji du dalykai labai svarbūs, tačiau dar niekaip neapibūdina sąmoningo žmogaus.
Jau prieš aštuonerius metus antropoteosofijos tekstuose buvo pateiktas apibrėžimas: „Sąmonė – tai transpersonalinių faktorių visuma, nusakanti objekto arba subjekto Esmę.“ Objektas ar subjektas šiuo atveju gali būti tiek žmogiškais pojūčiais regimas ar pajuntamas, tiek neregimas dėl savo subtilaus būvio. Dar daugiau: ne tai svarbu, kaip jis atrodo ar išoriškai reiškiasi, o jo vidinė Esmė, kuri jokiais žemiškais prietaisais nepamatuojama. Vidinė Esmė – tai lyg vibracijos kokybės tembras, kurį skleidžia ir išspinduliuoja objektas.
Todėl transpersonaliniai faktoriai – tai ir yra faktoriai, esantys už regimo objekto, bet kartu ir esantys jame, nuolatos per jį veikiantys, nes jie ir sudaro objekto Esmę.
Taigi tas, kuris sprendžia apie kitą žmogų pagal jo titulus, socialinę padėtį, išvaizdą, įvaizdį, bendravimo ir kalbėjimo manierą, o tai dažnai tampa kaukėmis, negali nusakyti žmogaus sąmoningumo lygmens, tačiau gali įvertinti, ar jis yra protingas, intelektualus, kultūringas ir pan. Materialistas, nepripažįstantis dvasios, negali būti laikomas sąmoningu, kaip ir religinis fanatikas, nes nei vienas, nei kitas nepajėgia Esmės matyti, o tiktai išorinę jos raišką. Tas, kuris sprendžia apie kitą žmogų ar reiškinį iš kitų pasakojimų, lengvai pasiduoda kitų manipuliacijoms, todėl vertina pagal kitų vertinimus. Tas, kuris vertina pagal savo pojūčius, rizikuoja būti subjektyvus, nes objektyvumas kitiems priklauso nuo sugebėjimo būti objektyviam ir sąžiningam sau pačiam. Emocingasis nesugeba būti objektyvus, nes per emocijas yra pažeidžiamas. Todėl nė vienas iš jų negali žinoti Esmės. Tas gali prie Esmės prieiti, kuris savo paties Esmę pažino, nes savęs pažinimas yra raktas nuo bet kokio platesnio pažinimo durų. Tie regi Esmę ir pagal ją gyvena taip, kaip Žemėje pavyksta tai padaryti. Visi kiti – tik siekia ją pažinti tokiais būdais, kokius patys pasirinko.
Sąmoningasis Dvasią ir jos manifestacijas priima kaip pirminę, o materiją – kaip antrinę. Jo Tikėjimas yra gyvas, nes jis, pažindamas savo paties Esmę, pažino ir savo Tikėjimo objektą.
Skirtingai žmonija Tikėjimą išpažįsta, bet bendrinės yra visų pagrindinių dievybių funkcijos, nes tris pagrindinius nerašytus kosminius principus atspindi:
• Kosminės Harmonijos ir Meilės principas reiškiasi žmoniją mylinčiame ir globojančiame Dieve, kuris mokina žmones mylėti vieniems kitus ir taikiai gyventi su viskuo, kas supa.
• Kosminės Tvarkos ir Tiesos principas reiškiasi per Tvarką nustatantį Dievą, reikalaujantį tvarkos, be kurios harmonija nebūtų įmanoma. Karmos dėsnis, arba priežasčių ir pasekmių dėsnis, šiam principui priklauso.
• Evoliucijos principas visoje kūrinijoje atspindi cikliškumą, pagal kurį nuolatinis kitimas ir virsmas vyksta, nes niekas Visatoje nestovi vietoje. Tas, kuris virsmui atsiveria, sąmoningai evoliucionuoja, o Virsmo Dievas jam Kelio raktus įteikia. Tas, kuris virsmo bijo, todėl nieko nenori keisti, viską griaunančio Dievo poveikį savo gyvenime patiria.
Vienose religijose tai atlieka trys dievai, kitur – visos funkcijos vienam yra atiduotos.
Tačiau viskas iš Vieno išeina, nes visų Tikėjimo krypčių bei jų dievybių ištakos – tos pačios. Tai – Didysis Tėvas ir Didžioji Motina, arba JIS ir JI, esantys natūraliame Vienyje, pradedantys visą Kūriniją. Jie yra Alfa ir Omega, arba visko Pradžia ir Pabaiga. Neturi jie veidų ir pavidalų, bet per savo kūrinius dirba ir realizuojasi.
Priminsiu tai, kas jau buvo rašyta, kad Motina – tai Didysis Kosminis audeklas, arba kosminiai vandenys, arba tiesiog tamsioji protomedžiaga, susidedanti iš mažyčių dalelyčių – ozų. Ji lyg ir nematoma, niekaip nesireiškianti, todėl pasyvi. Ozai pradžioje chaotiškai juda, tačiau po tam tikro laiko tvarka nusistovi, kur aktyvesnės dalelytės ima formuoti branduolius, traukiančius kitas. Šitaip nematomas Kosminis audeklas Didžiosiomis Kosminėmis Įsčiomis, turinčiomis pirminę Sąmonę, tampa. Galingi procesai, savaiminės ozų sąveikos sukelti, tose įsčiose vyksta. Šitaip formuojasi tų įsčių kūdikis, niekieno nepradėtas, bet gimti pasirengęs. Tas kūdikis – tai įvairių būsimų pasaulių su jų sąmonėmis protopavidalai.
Tėvas – tai visų Kosminėse Įsčiose vykusių vidinių procesų suformuota matomoji dalis. Toji dalis staiga, laikui atėjus, pasireiškia Kosmine ugnimi, išsprogusia kosminėse tamsybėse neįtikėtinai galingu Šviesos išlydžiu. Šis neįsivaizduojamai galingas sprogimas Didžiųjų Įsčių kūdikį, arba kitaip – visų būsimų pasaulių su jų sąmonėmis protopavidalų užuomazgas, į gyvenimus paleidžia. Vienos jos greitai prigyja, kitos – ne. Šis procesas vadintinas Didžiuoju Procesu, arba Kūrinijos gimimu. IŠ Tėvo sukurtos Kosminės ugnies vėliau įsidega ir kiti kosmoso šviesuliai, įkūnijantys Tėvo sąmonę, arba Kosminės ugnies sąmonę.
Iš to, kas pasakyta, turėtų būti aišku, kodėl Motinos ir Tėvo atsieti neįmanoma, nes abu jie yra vienodai galingi ir stiprūs. Skirtumas tiktai tas, kad Motinos sąmonės pasyvi galybė Tėvo sąmonės aktyvios galybės užnugaryje pasireiškia. Todėl antropoteosofijoje Dievas, neturintis Veido ir pavidalo, Vienatinis Kūrėjas, Tėvu – Motina, esančiais nedalomame Vienyje, yra vadinamas. Jeigu dirba Tėvas, vadinasi, Motina tam darbui dirvą jau buvo paruošusi. Tai reiškia, kad dvi yra Vienatinio Kūrėjo dalys: tiesiogiai neišreikštoji Motinos ir tiesiogiai išreikštoji Tėvo.
Pamąstykite, ar ne todėl kiekvienos galaktikos ar megagalaktikos, kaip ir Visatos, centre žiojėja juodoji skylė, apsupta neįtikėtinai galingos šviesos. Tai ne Šviesos ir Tamsos vertybinės kokybės. Toji skylė atidirbusiems objektams perdirbti skirta, o jos neįžvelgiamoje tamsoje, perdirbimo procesui pasibaigus, nauja kokybė kitoje juodosios skylės pusėje, dažnai išeinančioje į kitą Visatą, vėl užgimsta išsprogdama nauju galingos Šviesos šaltiniu.
Vadinasi, Didysis Procesas, kurį Motina – Tėvas pradėjo ir kuriame toliau nuolatos per savo kūrinius dalyvauja nedalyvaudami, niekados nesibaigia, nes bet kuri pabaiga vienoje vietoje neišvengiamai tampa pradžia kitoje. Vadinasi, dėsningai vystosi Kūrinija, o tie dėsningumai, kaip ir pati Kūrėjo kūryba, yra natūralūs.
Sąmoningas žmogus pagal tuos dėsningumus gyvena, nes save kaip sielą – to Proceso dalelę prisimena su visomis pasekmėmis. Dvasios ieškotojai pradžioje jaučia, kad yra siela, vėliau žino, kad ji yra, tačiau tiktai sąmoningieji visiškai ja esti. Didžiuliai tai skirtumai, lemiantys žmogaus būtį ir paskirties aiškumą. Apie Kelią į Save, arba savo Sielą, arba Kelią pas Dievą, plačiai kalbama knygos „Antropoteosofija. Žmogaus suvokiama Dieviškoji išmintis“ II ir III tomuose.
Sąmoningas žmogus priima save ir kitus žmones kaip sisteminį visų nematomų subtiliųjų pasaulių, susiformavusių Didžiojo Proceso eigoje, produktą. Kiekvienas iš šių pasaulių turi savos sąmonės tankio kokybę, skleidžiančią savojo tembro specifiškai skirtingų dažnių vibracijas. Kuo arčiau Didžiojo Proceso iniciatoriaus, tuo aukštesni dažniai ir jų tembrai, todėl tuo stipriau čia veikia kosminiai įstatymai su visomis pasekmėmis. Ten esantieji net negalvoja, kad reikėtų jų nepaisyti. Tačiau tas objektas ar subjektas, kurio vidinė kokybė tų dažnių neatitinka, savaime į tankesnes sąmonės erdves su mažesniais dažniais pereina. Žemesniuose tembruose gyvenantieji kosminių įstatymų nepripažįsta arba juos neigia, juos suvaržymais savo ego laikydami. Todėl pagal asmeninės ir kolektyvinės atsakomybės prisiėmimą sąmoningą žmogų nuo nesąmoningo lengva atskirti.
Kaip vyksta dieviškosios kibirkšties nusėdimo kitų pasaulių sąmonėse procesas? Iš atmos kibirkštis nešasi dieviškąją Šviesą. Tai reiškia, kad ji pati ja tiesiog yra. Sunku tai atsiminti materialiame tankyje esant, todėl visos dvasinės kryptys Kelią atgal rodo… Toji Šviesa, leisdamasi per budhi planus, dieviškaisiais įstatymais persisunkia, todėl negali jų nežinoti susivokusysis. Kauzaliniame plane ji savai Idėjai tarnauti pasižada su visomis pasekmėmis, o Dvasios minties pasaulyje toji idėja dvasios minties struktūrą įgyja lyg šviečiančios žvaigždės kūną. Todėl yra mėgstančių sakyti, kad susivokusieji – tai žvaigždės. Astraliniuose pasauliuose toji struktūra mažomis žvaigždutėmis pažyra, todėl iš vieno visa žvaigždinė giminė atsiranda. Astralinių pasaulių formomis tos žvaigždutės toliau apsirengia ir į IN ir JAN kokybes atsidalija, vyro ir moters idealius astralinius kūnus įgydamos. Be eterinių pasaulių galimybių materializacijos procesas negalėtų vykti. Tai reiškia, kad šiame lygmenyje astralinės formos eterinėmis pasipildo ir subtiliosios sistemos formuojamos. Fizines formas kuria stichijos: žemė kuria kaulus ir kūną, vanduo užpildo skysčiais, oras suteikia galimybę kvėpuoti, o ugnis priima iš eterio stichijos (ne eterio pasaulio – A. I.) dvasinę substanciją – sielą, įtvirtindama ją naujai sukurtame kūne. Todėl vyro ir moters ryšys pritraukia ugnį, atveriančią kelią naujai sielai ateiti. Moters įsčios – žemė ir vandenys, o vyro sėkla – oras ir ugnis. Jiems susijungus tinkamu laiku užsimezga vaisius. Štai toks žmogaus susiformavimo kelias. Todėl sąmoningas žmogus visados sielą laiko pirmine, materiją – antrine, o ne atvirkščiai.
Sąmoningumas neįmanomas be švaros ir taikos. Tai reiškia, kad sąmoningumo siekiantieji visokeriopa švara savo pačių mintyse, žodžiuose ir veiksmuose turėtų rūpintis, aukštesniais idealais pasišviesdami. Idealai su sielos pirmine Idėja yra susiję, todėl pagal ją kiekvienas bundantysis orientuojasi mokymus ir bendraminčius rinkdamasis. Vertybinės sistemos pasirinkimas padeda dabartinėje ideologinėje sumaištyje nepasiklysti ir įmantrioms Technologinio Proto Dievo patikėtinių vilionėms nepasiduoti, o pamažu ir jų manipuliacijas perprasti.
Skirtingos sąmonės lygmenų pasauliai Žemę savo kovos lauku yra pavertę, todėl sunku sąsajų nesuprantančiam žmogui tiesą atpažinti. Antropoteosofija tikrumui nuo manipuliacijų atskirti duota, nes dabartiniame lemtingojo Pasirinkimo laikotarpyje atskyrimas yra svarbiausias.
Jau buvo sakyta, kad tam, kad manipuliacijas atskirtumėte, būtina atskirti tai, kas tikra, o kas netikra Jumyse pačiuose. Skaudus tai atskyrimas, tačiau tik tai padarę aplinkoje susigaudysite, savimi išlikdami. Nesupratimas lyg tamsus iškreiptas veidrodis tiesą perkreipia. Tik tą veidrodį savyje į šalį nustūmę, realų vaizdą rodantį veidrodį rasite. Kai jį ranka paliesite, laikui atėjus, jis lyg slaptos durys atsivers.
Įėjusysis pradžioje koridoriuje pasijunta, kurio gale šviesą regi. Einant tolyn, jis platėja, bet nieko daugiau nevyksta. Po kurio laiko lyg iš niekur staiga pakeleiviai išnyra. Apsidžiaugia, kad ne vienas, o netrukus patirtimi su šalia einančiais pradeda dalintis. Pradžioje šis užsiėmimas tiesiog pagauna visus, nes kiekvienas džiaugiasi, radęs su kuo pasidalinti. Kalboms išsekus, Kelias tolyn veda, o Šviesa kaip lieka priekyje, taip lieka. Kiekvieno keliautojo vidiniai slėpiniai pamažu atsiskleidžia, todėl tarpusavio santykiai daugeliui didžiuliu išbandymu tampa, o kitiems – mokykla.
Po įvairių nutikimų keliauninkai vartus pasiekia, prie kurių tylus ir griežtas sargas rymo. Be žodžių jis praleidžia tuos, kurie tinkamai visus Kelio nutikimus pasiaiškino ir savas klaidas suprato. Kitiems Kelias uždarytas, todėl teks palaukti šalia įsikūrusioje gyvenvietėje, dar intensyviau tarpusavio santykių mokykloje mokantis.
Vartus praėjusieji nustemba, kad už vartų viskas, net gamta kitaip atrodo. O gal akys kitaip spalvas regėti ėmė, o ausys – kitaip garsus priimti ar širdis platesnė tapo. Pakeliui jie sužino, kad atsisakymų ir aukų tolesnis Kelias gali pareikalauti. Yra sustojančių, aukai nepasiruošusių. Yra tolyn einančių, nes nė už ką jie nebenorėtų atsidurti Kelio pradžioje. Kai kurie irgi sustos, bet toliau eis tie, kurie ne tik geras, bet ir prastas patirtis laimins dėkodami, išbandymais bei pamokomis džiaugsis. Tokie tam tikru metu nustemba, kad ore pakibo. Apsižiūrėję pamato, kad Kelias iš horizontalaus vertikalus tampa. Yra išsigąstančių, žemei iš po kojų prapuolus, todėl stengiasi nušokti ant žemės, kol nevėlu.
Vedimu tikintieji eina Keliu be kelio, kuris lyg kopėčios. Tačiau ypatingos tai kopėčios, nes vos tik koją pastačius ant kito laiptelio senasis laiptelis dingsta lyg nebuvęs, o naujas atsiranda lyg iš niekur, drąsiai koją statant. Tas, kuris laukia, kad apsidraustų, lieka pakibęs tarp dangaus ir žemės. Vėliau nauja pakopa atsiranda tik realų darbą atlikus. Todėl vis mažėja drąsuolių, nes norint tokiam kopimui ryžtis būtina savo prigimtine Šviesa besąlygiškai tikėti. Tik tas, kuris Šviesa tiki, į begalybę kopia skirtingų sąmonių sluoksniais, todėl iki tam tikros vietos pakopus Šviesa jį pasitinka ir tolyn pakelia.
Kiekvieno teisė – rinktis sąmoningumą ar likti nesąmoningume.
Net nesąmoningą žmogų galima išmokyti kultūros, bendrabūvio etikos. Jis gali išvystyti savo protą ir ištobulinti intelektą ar net įvaldęs techniką tapti menininku. Jis gali eiti į bažnyčią ar kitus maldos namus ir tapti religingas, tačiau viso to maža, kad iš tiesų būtų galima laikyti save sąmoningu.
Jau buvo kalbėta apie skirtingų sąmonių pasaulius. Tarp jų yra pereinamieji sluoksniai, arba tuštumos. Daug sąmoningumo siekiančiųjų vieno kurio nors pasaulio tankyje arba tuštumoje užstringa, galvodami, kad jau surado, ko ieškoję. Tokie visažiniais save laiko su visomis pasekmėmis. Tuščia ginčytis su užkietėjusiu materialistu, nes jis viską pro rakto skylutę regi. Kai duris pravers, daugiau pamatys. Tai jo teisė ir pasirinkimas. Sąmoningasis Šviesos šaltiniu, kuris jo sielą maitina, tiki, todėl į jį orientuodamasis eina.
Dabartinis pasaulis Tamsos yra apgaubtas, bet brėkšta Šviesa. Šviesą augina ir palaiko sąmoningumo siekiančiųjų tikėjimas ja. Šviesa – taikos siekia, o Tamsa – karus inicijuoja ir jų židinius visaip palaiko. Todėl labai svarbu, kad sąmoningumo Šviesos siekiantieji savyje taiką suformuotų ir savo aplinkoje palaikytų, kad jie ne tik apie save ir savo šeimą galvotų, bet ir apie savo šalį bei visą Žemę. Egoistas piršto dėl kitų be atlygio nejudina, o sąmoningasis dirba kitų labui, atlygį pamiršęs. Pirmasis kitais naudojasi, o antrasis pasiaukojimui, įdegančiam širdies ugnį, ruošiasi. Tokio akyse šviečia jo Idėjos ugnis, todėl jis ir kitus darbams įkvepia. Jiems priklauso ateitis. Mažai kas žino, kokius galingus alcheminius procesus šie žmonės savyje patiria. Juose nebetinkami ydų pavidalo produktai naujos kokybės grynuoliais virsta. Tas, kuris tokioje alcheminėje krosnyje pabuvojo, žino joje vykstančių procesų reikiamybę, todėl transformacijos kančios nebijo. Jis jau žino, kad siela – tai grynosios Šviesos dalelė, o tai, kas ją supa, tik apnašos arba netikę produktai, kuriuos išgryninti būtina, todėl jam jų negaila.
Visais laikais didelės sielos, savo evoliuciją aukodamos, į Žemę leisdavosi, kad žmoniją Meilės, Tarnystės, Tvarkos ir Valios bei Išminties mokintų, kad kelius į Sąmoningumą, Įkvėpimą ir galutinį Išsilaisvinimą parodytų. Visa tai – septynios pagrindinės Idėjos, per kurias tas pats Kūrėjas reiškiasi kaip per savosios Esmės dalis. Todėl kiekviename laikmetyje įvairiuose pasaulio kraštuose tos idėjos vėl gyvenimui yra prikeliamos taip, kaip laiko dvasia tai apsprendžia.
Sąmoningi žmonės, tai žinodami, praeities nemėgdžioja, bet jos patirtimi dabartyje pagal reikiamybę naudojasi, kad pasirinktą ateitį kurtų. Tai reiškia, kad neturi europiečiai sekti Rytais, o Rytai – Amerika ar kuo kitu, nes kiekviena siela į naują įsikūnijimą ateina ten, kur ją karma ir nauji darbai pritraukia. Kiekviena šalis savas tradicijas turi ir savos karmos sąlygotas problemas sprendžia. Vadinasi, jeigu siela į tam tikrą šalį atėjo, su ja susijusius darbus pirmiausia turėtų atlikti, o jau vėliau svetur dairytis.
Senos tautos senas dvasines tradicijas turi, o jaunos – jų dar neturi, todėl svarbu tradicijas turinčių tautų dvasią palaikyti, nes per jas žmonijai budimas lengvesnis. Svetimas tradicijas gerbti būtina, iš gerų mokymų pasimokyti, tačiau savas, jeigu jos yra, puoselėti. Nusikaltimas prieš dvasią yra senų dvasinių tradicijų negerbimas, o ypač siekis jas sunaikinti. Todėl budrūs turėtų būti senų dvasinių tradicijų tautų atstovai. Atsargumas būtinas su tais atėjūnais, kurie atvykę į svetimą šalį jos tradicijas, mokymus ar net kalbą menkina ir niekina, o viską, kas jų atvežta, perša. Skaudžiai apsigausite, tokiais mokytojais sekdami. Apie visa tai jau buvo kalbėta „Sakmėje apie aisčius“.
Lietuvos žemėse gyvena senas dvasines tradicijas turinti tauta. Todėl dvasinės vertybės per ją Europos tautoms gali būti sugrąžintos. Antropoteosofija duota, kad taip įvyktų, kad jos energija tolyn pasklistų ir sielas turintiesiems susivokti padėtų.
Viskas turi tvarką tiek Danguje, tiek Žemėje, todėl lygiai kaip aukštesniuose pasauliuose niekas negali savo tvarkos įvesti, nes ji ten tiesiog yra, taip ir Žemėje. Tai reiškia, kad tas, kuris norėtų taip elgtis, vibracijos neišlaikęs kristų į tos sąmonės pasaulį, kurio vibracija jo vibraciją atitinka.
Pasaulio valstybės ribas yra užsibrėžusios. Ten, kur žmogus sąmoningai ribą užbrėžė, dvasios nesikiša. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus taip pat turi gerbti susitartas ribas. Todėl taikos siekis realiai yra demonstruojamas tų ribų neperžengiant ir į jas nesikėsinant, o karingumas ir okupaciniai kėslai reiškiami tas ribas peržengiant. Dėl to agresoriumi laikytina ribą peržengusi ir savas taisykles įvedanti pusė, o šeimininku – tas, kurio ribos yra peržengtos, todėl jis natūraliai nuo agresoriaus ginasi su visomis pasekmėmis.
XXI amžiuje vėl aštrėja Rusijos ir JAV konfliktas. Jis naudingas Kinijai, siekiančiai užvaldyti visą pasaulį. Ukraina tampa jų kovos lauku. Japonija nebeturi galios, o Anglija veikia per JAV. Europa – naujai susiformavusi suvestinė valstybė, kuri dar lyg vaikas, ieškantis globos.
Karai kyla, kai vienas nori pavergti kitą, o tas ginasi, nes negali jis nesiginti. Dabar gyvename visuotinio karmos grįžimo metu, todėl vis greitėjančius grįžtančius procesus stebėsite.
Praėjusio šimtmečio pabaiga, šio šimtmečio pradžia – svarbių žmonijos sąmonės pokyčių ir naujų galimybių metas. XXI amžius formuoja pamatą visam tūkstantmečiui. Tai reiškia, kad kuo daugiau Žemėje bus plačiau mąstyti pasirengusių, savo vietą milžiniškame kolektyviniame kūne randančių žmonių, tuo lengviau Žemė būtinosios transformacijos fazę įveiks.
Psichologiniai, intelektiniai bei informaciniai, taip pat ideologiniai karai, kaip ir piktnaudžiavimo dvasinėmis tiesomis karas, yra Technologinio Dievo manipuliacijų žmonių sąmone priemonės. Tai suprantantieji neturėtų emocingai į tuščius ginčus veltis, nes šitaip savo energiją Technologinio Dievo rezervuarams atiduoda. Suprantantieji supratimą turėtų skleisti taip, kaip moka ir sugeba, dėl esamų manipuliacijų nesuprantančius įspėdami. Per žmogiškas ydas ir puikybę, išskirtinumo, valdžios, turtų ar lyderiavimo siekį lengviausia žmonėmis manipuliuoti. Dabar jau manipuliuojama istorija, kalba, meile tėvynei ir viskuo, kas yra šventa sielas turintiesiems. Tik besieliai, nejaučiantys atsakomybės, gali šitaip elgtis, nesuprasdami, kad karmos dėsnis jau įsigalioja ir jiems su visomis pasekmėmis.
Todėl eikite ten, kur širdis veda, net jeigu tas kelias sunkesnis negu tas, kurį protas siūlo, atrodo. Sąžiningumo ir tiesos ne išorėje, o savo viduje ieškokite. Tačiau nesistebėkite, kad daug kartų paslysite ir vėl atsitiesdami savo ryžtą ugdysite. Daug vartų, esančių Jumyse pačiuose, praeisite, kol savo širdies centre atsidursite. Tada nebekils klausimų, kas esate ir ko į šią Žemę atėjote, nes imsitės to, kam siųsti, niekieno neklausdami. Tada bus aišku ir kas yra tikra, o kas ne.
Meilė žmones jungia, jėgų suteikia, valią ir drąsą įkuria. Ji niekados Vilties neprarasti mokina ir Tikėjimą Gėriu palaiko, todėl Meilė yra svarbiausia. Be jos Sąmoningumas nepasiekiamas. Be jos Kūrėjo planas nesuvokiamas. Todėl be jos nėra Išminties ir neįmanomas Tikrumas, nepasiekiamas Įkvėpimas. Be jos Išsilaisvinimas iš visko, kas nėra siela, neįmanomas. Tačiau kad Meilė Jūsų širdyje apsigyventų, ant jos altoriaus puikybę reikia paaukoti, nieko nebepasiliekant. Ilgai ji smilksta, kol įsidega, todėl laiko praeina. Kantrusis laimi, vilties neprarasdamas, iš kitų nieko nereikalaudamas, bet duoti mokydamasis. Nekantrusis naudos ieškotojas pralaimi.
Todėl eikite ir darykite, įgytas žinias gyvenime taikydami, daugiau apie kitus, o ne apie save galvodami. Šitaip einama į sąmoningumą.
„Kas laikytina sąmoningumu? Apie sąmoningumo būtinybę dabartiniame laikotarpyje“
Ši antropoteosofijos konferencija – pirmoji. Septyneri metai prabėgo nuo pirmųjų antropoteosofijos knygų išleidimo. Pradžioje buvo „Kosminiai Pašventimai“, „Apie mirtį ir pomirtinius kelius“ ir „Septyni spinduliai ir jų valdovai“. Po jų duoti knygos „Antropoteosofija. Žmogaus suvokiama Dieviškoji išmintis“ trys tomai.
Antropoteosofija nėra naujovė. Tai tąsa to, kas savu laiku buvo aiškinama hermetizmo, vėliau pitagoriečių, dar vėliau – ankstyvųjų gnostikų mokymuose, ką buvo palietę iškilūs senovės ir viduramžių filosofai. Rozenkreiceriai tęsė tų idėjų vystymą. Arčiau nūdienos – J. P. Blavatskaja, R. Štaineris, J. ir N. Rerichai. Lietuvoje tas idėjas plėtojo ir skleidė Vydūnas. Taigi visi šie iškilūs žmonės gimė Europoje, o daugelis jų – joje ir dirbo. Tai reiškia, kad visi tie mokymai skirti pirmiausia joje gyvenančių žmonių mentalitetui. Kiekviename laikmetyje ta pati Esmė skirtingais tembrais juos atitinkančiais pavadinimais būdavo perduodama, tačiau visuose tuose savituose mokymuose bendrinės buvo tiesos, aiškinančios nerašytus kosminius įstatymus.
Paviršutiniškai su gausybe medžiagos susipažinusiems žmonėms kyla klausimas: kam reikalinga antropoteosofija, jeigu svarbiausios tiesos jau paskleistos žmonėms arba, kaip sako Indijos guru, jeigu visos reikalingos knygos jau parašytos?
Dvasinės Esmės, kurias įprasta vadinti Pasaulio Mokytojais, atsako: „To reikėjo ir reikės, nes žmogiška sąmonė kinta, todėl tos pačios idėjos privalo būti vis naujai perduotos. Tai vyksta per visas pasaulio religijas bei dvasines kryptis, atsiunčiant paruoštas tokiam darbui sielas maždaug kas 50–60 metų. Šitaip daroma, nes žmogus meistriškai sugeba tai, kas perduota, dar perdavėjui kūne gyvenant, iškreipti, o jam išėjus – savo patogumui pritaikyti.“
Supratimas – subjektyvus dalykas, todėl sunku net protingiems žmonėms susikalbėti, nes kiekvienas aiškina pasaulį ir tarpusavio sąsajas taip, kaip jo karma leidžia. Vadinasi, visi žmonės, į tą pačią Tiesą skirtingu kampu ir iš skirtingo nuotolio žvelgdami, pagal tai, ką pastebi, ją bei jos skleidėjus ir vertina. Mažai yra įsigilinančių. Daugiau paviršiuje trupinėlius rankiojančių.
Antropoteosofijoje sakoma, kad prasta karma reiškiasi nesupratimu, o gera – supratimu. Užgesinti prastą karmą – tai reiškia suprasti tai, ko vis nepavykdavo suprasti, šitaip nesupratimą keičiant supratimu. Kad šis darbas pavyktų, būtina savo vidinės energijos kokybę pažinti, gerąsias ir blogąsias savybes pastebint, savo klaidas suprantant ir jas taisant, kasdienio gyvenimo situacijose ir tarpusavio santykiuose mokantis ir auklėjantis. Dabartinis amžius – tai prastos karmos transformacijos ir neutralizavimo amžius, todėl visuose trijuose antropoteosofijos tomuose itin rimtai ir plačiai vidinis darbas su savimi aiškinamas. Be jo tokia transformacija neįmanoma. Šitaip, kaip jau buvo minėta, kiekvienąsyk lyg ir iš pažiūros panašiuose mokymuose konkretaus laikmečio aktualijos akcentuojamos.
Sąžiningas objektyvumas pirmiausia sau pačiam – tai geros karmos ženklas. Tik šitoks žmogus objektyviai matys kitus bei vertins aplinką. Deja, daug dvasios ieškotojų sąžiningumo iliuzijoje gyvena, nes sakydami, kad yra objektyvūs ir teisingi, slapta bijo priimti realųjį Aš. Kiekvienas tam savų priežasčių suranda, tačiau esmė lieka ta pati: savęs iki galo nepažinę, manipuliacijoms būsite neatsparūs, nepriklausomai nuo to, ar leisitės, kad Jumis manipuliuotų kiti žmonės, ar tarpinio pasaulio esybės, ar… Jūsų pačių protas.
Didžiulė laimė, jeigu žmogus sugeba nepraleisti lemtingos situacijos, kuri jam yra specialiai aukštųjų jėgų suformuota, kad seną klaidą ištaisytų. Bėda, jei žmogui tuo metu atrodo, kad jokios klaidos nebuvo arba kad jis dar nepasiruošęs, todėl aukštosios jėgos suformuos ir naują situaciją, jeigu tik jam prireiks. Deja, žmogiškas gyvenimas nėra juodraštis, o aukštosios jėgos turi ką veikti, todėl jos netarnauja žmogaus užgaidoms. Ne vieną gyvenimą gali prisieiti vėliau naujos tokios situacijos laukti, o sulaukus – sugebėti joje reikalingas pamokas atpažinti ir pasitaisyti.
Todėl nesąmoningas žmogus gyvenimą juodraščiu įsivaizduoja. Gyvendamas neatsakingai, negalvodamas apie savo kalbų ir darbų poveikį bei pasekmes ateičiai, jis dienas leidžia nesąmoningai. Toks gyvena taip, lyg gyventų kūne amžinai, todėl dažnai įsivelia į šalutinius dalykus, pagrindinius atidėdamas.
Sąmoningas žmogus atsakingai į savo mintis, žodžius ir darbus žiūri, nes žino, kad gyvenimas visados yra švarraštis, o juodraščių jame tiesiog nebūna. Toks gyvena ir dirba taip, tarsi gyventų paskutinę šio gyvenimo dieną, todėl pagrindiniams dalykams dėmesį skiria, o šalutinius – palieka, aiškiai juos atskirdamas.
Štai kaip nesunkiai nesąmoninguosius nuo sąmoningųjų galite atskirti.
Visais laikais skirtingos, bet iš vieno ir to paties šaltinio išeinančios Idėjos Žemėje gyvenantiems per susivokusiaisiais vadinamus žmones būdavo perduodamos. Tačiau neilgai trukus sugebėdavo sekėjai tas Idėjas savaip išskaidyti ir iškreipti ar net savoms manipuliacijoms pritaikyti.
Daugelis Jūsų žino, kad dabar pasaulyje yra priskaičiuojama apie 47 krikščionybės kryptys. Jeigu atmesime kategoriškiausias kaip žemųjų pasaulių manipuliacijas, gausime patvirtinimą tezei, kuri buvo išsakyta pradžioje: maždaug kas 50 metų siela pokyčiams vykdyti yra siunčiama. Šiuo atveju – kad Kristaus Meilės Idėją nuo laiko apnašų būtų galima apvalyti, iškreipimus demaskuoti ar religinio egregoro vadovų žmogiškam patogumui įsivestas dogmas peržiūrėti. Deja, religinių egregorų vadovai, susikūrę dvasinę karjerą su visomis pasekmėmis, nenori to priimti. Lygiai tas pats vyksta ir kitose kryptyse. Tačiau nepaisant jų kiekvienoje kryptyje ir religijoje visados yra pasišventusiųjų, išliekančių ištikimais savos Idėjos ir Tikėjimo kariais. Jie ir palaiko savojo egregoro dvasinį lygmenį.
Antropoteosofija atstovauja Sąmoningumo Idėjai, nes sąmoningumas dabartiniu žmonijos vystymosi periodu yra svarbiausias.
Deja, dabartiniu metu visos senosios sąvokos, apibrėžiančios tam tikrus reiškinius, būvius ar dalykus, nebeatitinka tikrybės. Mūsų temoje sąvoka „sąmoningumas“ protingo žmogaus lūpose bus sinonimas intelektui ir kultūringumui. Pastarieji du dalykai labai svarbūs, tačiau dar niekaip neapibūdina sąmoningo žmogaus.
Jau prieš aštuonerius metus antropoteosofijos tekstuose buvo pateiktas apibrėžimas: „Sąmonė – tai transpersonalinių faktorių visuma, nusakanti objekto arba subjekto Esmę.“ Objektas ar subjektas šiuo atveju gali būti tiek žmogiškais pojūčiais regimas ar pajuntamas, tiek neregimas dėl savo subtilaus būvio. Dar daugiau: ne tai svarbu, kaip jis atrodo ar išoriškai reiškiasi, o jo vidinė Esmė, kuri jokiais žemiškais prietaisais nepamatuojama. Vidinė Esmė – tai lyg vibracijos kokybės tembras, kurį skleidžia ir išspinduliuoja objektas.
Todėl transpersonaliniai faktoriai – tai ir yra faktoriai, esantys už regimo objekto, bet kartu ir esantys jame, nuolatos per jį veikiantys, nes jie ir sudaro objekto Esmę.
Taigi tas, kuris sprendžia apie kitą žmogų pagal jo titulus, socialinę padėtį, išvaizdą, įvaizdį, bendravimo ir kalbėjimo manierą, o tai dažnai tampa kaukėmis, negali nusakyti žmogaus sąmoningumo lygmens, tačiau gali įvertinti, ar jis yra protingas, intelektualus, kultūringas ir pan. Materialistas, nepripažįstantis dvasios, negali būti laikomas sąmoningu, kaip ir religinis fanatikas, nes nei vienas, nei kitas nepajėgia Esmės matyti, o tiktai išorinę jos raišką. Tas, kuris sprendžia apie kitą žmogų ar reiškinį iš kitų pasakojimų, lengvai pasiduoda kitų manipuliacijoms, todėl vertina pagal kitų vertinimus. Tas, kuris vertina pagal savo pojūčius, rizikuoja būti subjektyvus, nes objektyvumas kitiems priklauso nuo sugebėjimo būti objektyviam ir sąžiningam sau pačiam. Emocingasis nesugeba būti objektyvus, nes per emocijas yra pažeidžiamas. Todėl nė vienas iš jų negali žinoti Esmės. Tas gali prie Esmės prieiti, kuris savo paties Esmę pažino, nes savęs pažinimas yra raktas nuo bet kokio platesnio pažinimo durų. Tie regi Esmę ir pagal ją gyvena taip, kaip Žemėje pavyksta tai padaryti. Visi kiti – tik siekia ją pažinti tokiais būdais, kokius patys pasirinko.
Sąmoningasis Dvasią ir jos manifestacijas priima kaip pirminę, o materiją – kaip antrinę. Jo Tikėjimas yra gyvas, nes jis, pažindamas savo paties Esmę, pažino ir savo Tikėjimo objektą.
Skirtingai žmonija Tikėjimą išpažįsta, bet bendrinės yra visų pagrindinių dievybių funkcijos, nes tris pagrindinius nerašytus kosminius principus atspindi:
• Kosminės Harmonijos ir Meilės principas reiškiasi žmoniją mylinčiame ir globojančiame Dieve, kuris mokina žmones mylėti vieniems kitus ir taikiai gyventi su viskuo, kas supa.
• Kosminės Tvarkos ir Tiesos principas reiškiasi per Tvarką nustatantį Dievą, reikalaujantį tvarkos, be kurios harmonija nebūtų įmanoma. Karmos dėsnis, arba priežasčių ir pasekmių dėsnis, šiam principui priklauso.
• Evoliucijos principas visoje kūrinijoje atspindi cikliškumą, pagal kurį nuolatinis kitimas ir virsmas vyksta, nes niekas Visatoje nestovi vietoje. Tas, kuris virsmui atsiveria, sąmoningai evoliucionuoja, o Virsmo Dievas jam Kelio raktus įteikia. Tas, kuris virsmo bijo, todėl nieko nenori keisti, viską griaunančio Dievo poveikį savo gyvenime patiria.
Vienose religijose tai atlieka trys dievai, kitur – visos funkcijos vienam yra atiduotos.
Tačiau viskas iš Vieno išeina, nes visų Tikėjimo krypčių bei jų dievybių ištakos – tos pačios. Tai – Didysis Tėvas ir Didžioji Motina, arba JIS ir JI, esantys natūraliame Vienyje, pradedantys visą Kūriniją. Jie yra Alfa ir Omega, arba visko Pradžia ir Pabaiga. Neturi jie veidų ir pavidalų, bet per savo kūrinius dirba ir realizuojasi.
Priminsiu tai, kas jau buvo rašyta, kad Motina – tai Didysis Kosminis audeklas, arba kosminiai vandenys, arba tiesiog tamsioji protomedžiaga, susidedanti iš mažyčių dalelyčių – ozų. Ji lyg ir nematoma, niekaip nesireiškianti, todėl pasyvi. Ozai pradžioje chaotiškai juda, tačiau po tam tikro laiko tvarka nusistovi, kur aktyvesnės dalelytės ima formuoti branduolius, traukiančius kitas. Šitaip nematomas Kosminis audeklas Didžiosiomis Kosminėmis Įsčiomis, turinčiomis pirminę Sąmonę, tampa. Galingi procesai, savaiminės ozų sąveikos sukelti, tose įsčiose vyksta. Šitaip formuojasi tų įsčių kūdikis, niekieno nepradėtas, bet gimti pasirengęs. Tas kūdikis – tai įvairių būsimų pasaulių su jų sąmonėmis protopavidalai.
Tėvas – tai visų Kosminėse Įsčiose vykusių vidinių procesų suformuota matomoji dalis. Toji dalis staiga, laikui atėjus, pasireiškia Kosmine ugnimi, išsprogusia kosminėse tamsybėse neįtikėtinai galingu Šviesos išlydžiu. Šis neįsivaizduojamai galingas sprogimas Didžiųjų Įsčių kūdikį, arba kitaip – visų būsimų pasaulių su jų sąmonėmis protopavidalų užuomazgas, į gyvenimus paleidžia. Vienos jos greitai prigyja, kitos – ne. Šis procesas vadintinas Didžiuoju Procesu, arba Kūrinijos gimimu. IŠ Tėvo sukurtos Kosminės ugnies vėliau įsidega ir kiti kosmoso šviesuliai, įkūnijantys Tėvo sąmonę, arba Kosminės ugnies sąmonę.
Iš to, kas pasakyta, turėtų būti aišku, kodėl Motinos ir Tėvo atsieti neįmanoma, nes abu jie yra vienodai galingi ir stiprūs. Skirtumas tiktai tas, kad Motinos sąmonės pasyvi galybė Tėvo sąmonės aktyvios galybės užnugaryje pasireiškia. Todėl antropoteosofijoje Dievas, neturintis Veido ir pavidalo, Vienatinis Kūrėjas, Tėvu – Motina, esančiais nedalomame Vienyje, yra vadinamas. Jeigu dirba Tėvas, vadinasi, Motina tam darbui dirvą jau buvo paruošusi. Tai reiškia, kad dvi yra Vienatinio Kūrėjo dalys: tiesiogiai neišreikštoji Motinos ir tiesiogiai išreikštoji Tėvo.
Pamąstykite, ar ne todėl kiekvienos galaktikos ar megagalaktikos, kaip ir Visatos, centre žiojėja juodoji skylė, apsupta neįtikėtinai galingos šviesos. Tai ne Šviesos ir Tamsos vertybinės kokybės. Toji skylė atidirbusiems objektams perdirbti skirta, o jos neįžvelgiamoje tamsoje, perdirbimo procesui pasibaigus, nauja kokybė kitoje juodosios skylės pusėje, dažnai išeinančioje į kitą Visatą, vėl užgimsta išsprogdama nauju galingos Šviesos šaltiniu.
Vadinasi, Didysis Procesas, kurį Motina – Tėvas pradėjo ir kuriame toliau nuolatos per savo kūrinius dalyvauja nedalyvaudami, niekados nesibaigia, nes bet kuri pabaiga vienoje vietoje neišvengiamai tampa pradžia kitoje. Vadinasi, dėsningai vystosi Kūrinija, o tie dėsningumai, kaip ir pati Kūrėjo kūryba, yra natūralūs.
Sąmoningas žmogus pagal tuos dėsningumus gyvena, nes save kaip sielą – to Proceso dalelę prisimena su visomis pasekmėmis. Dvasios ieškotojai pradžioje jaučia, kad yra siela, vėliau žino, kad ji yra, tačiau tiktai sąmoningieji visiškai ja esti. Didžiuliai tai skirtumai, lemiantys žmogaus būtį ir paskirties aiškumą. Apie Kelią į Save, arba savo Sielą, arba Kelią pas Dievą, plačiai kalbama knygos „Antropoteosofija. Žmogaus suvokiama Dieviškoji išmintis“ II ir III tomuose.
Sąmoningas žmogus priima save ir kitus žmones kaip sisteminį visų nematomų subtiliųjų pasaulių, susiformavusių Didžiojo Proceso eigoje, produktą. Kiekvienas iš šių pasaulių turi savos sąmonės tankio kokybę, skleidžiančią savojo tembro specifiškai skirtingų dažnių vibracijas. Kuo arčiau Didžiojo Proceso iniciatoriaus, tuo aukštesni dažniai ir jų tembrai, todėl tuo stipriau čia veikia kosminiai įstatymai su visomis pasekmėmis. Ten esantieji net negalvoja, kad reikėtų jų nepaisyti. Tačiau tas objektas ar subjektas, kurio vidinė kokybė tų dažnių neatitinka, savaime į tankesnes sąmonės erdves su mažesniais dažniais pereina. Žemesniuose tembruose gyvenantieji kosminių įstatymų nepripažįsta arba juos neigia, juos suvaržymais savo ego laikydami. Todėl pagal asmeninės ir kolektyvinės atsakomybės prisiėmimą sąmoningą žmogų nuo nesąmoningo lengva atskirti.
Kaip vyksta dieviškosios kibirkšties nusėdimo kitų pasaulių sąmonėse procesas? Iš atmos kibirkštis nešasi dieviškąją Šviesą. Tai reiškia, kad ji pati ja tiesiog yra. Sunku tai atsiminti materialiame tankyje esant, todėl visos dvasinės kryptys Kelią atgal rodo… Toji Šviesa, leisdamasi per budhi planus, dieviškaisiais įstatymais persisunkia, todėl negali jų nežinoti susivokusysis. Kauzaliniame plane ji savai Idėjai tarnauti pasižada su visomis pasekmėmis, o Dvasios minties pasaulyje toji idėja dvasios minties struktūrą įgyja lyg šviečiančios žvaigždės kūną. Todėl yra mėgstančių sakyti, kad susivokusieji – tai žvaigždės. Astraliniuose pasauliuose toji struktūra mažomis žvaigždutėmis pažyra, todėl iš vieno visa žvaigždinė giminė atsiranda. Astralinių pasaulių formomis tos žvaigždutės toliau apsirengia ir į IN ir JAN kokybes atsidalija, vyro ir moters idealius astralinius kūnus įgydamos. Be eterinių pasaulių galimybių materializacijos procesas negalėtų vykti. Tai reiškia, kad šiame lygmenyje astralinės formos eterinėmis pasipildo ir subtiliosios sistemos formuojamos. Fizines formas kuria stichijos: žemė kuria kaulus ir kūną, vanduo užpildo skysčiais, oras suteikia galimybę kvėpuoti, o ugnis priima iš eterio stichijos (ne eterio pasaulio – A. I.) dvasinę substanciją – sielą, įtvirtindama ją naujai sukurtame kūne. Todėl vyro ir moters ryšys pritraukia ugnį, atveriančią kelią naujai sielai ateiti. Moters įsčios – žemė ir vandenys, o vyro sėkla – oras ir ugnis. Jiems susijungus tinkamu laiku užsimezga vaisius. Štai toks žmogaus susiformavimo kelias. Todėl sąmoningas žmogus visados sielą laiko pirmine, materiją – antrine, o ne atvirkščiai.
Sąmoningumas neįmanomas be švaros ir taikos. Tai reiškia, kad sąmoningumo siekiantieji visokeriopa švara savo pačių mintyse, žodžiuose ir veiksmuose turėtų rūpintis, aukštesniais idealais pasišviesdami. Idealai su sielos pirmine Idėja yra susiję, todėl pagal ją kiekvienas bundantysis orientuojasi mokymus ir bendraminčius rinkdamasis. Vertybinės sistemos pasirinkimas padeda dabartinėje ideologinėje sumaištyje nepasiklysti ir įmantrioms Technologinio Proto Dievo patikėtinių vilionėms nepasiduoti, o pamažu ir jų manipuliacijas perprasti.
Skirtingos sąmonės lygmenų pasauliai Žemę savo kovos lauku yra pavertę, todėl sunku sąsajų nesuprantančiam žmogui tiesą atpažinti. Antropoteosofija tikrumui nuo manipuliacijų atskirti duota, nes dabartiniame lemtingojo Pasirinkimo laikotarpyje atskyrimas yra svarbiausias.
Jau buvo sakyta, kad tam, kad manipuliacijas atskirtumėte, būtina atskirti tai, kas tikra, o kas netikra Jumyse pačiuose. Skaudus tai atskyrimas, tačiau tik tai padarę aplinkoje susigaudysite, savimi išlikdami. Nesupratimas lyg tamsus iškreiptas veidrodis tiesą perkreipia. Tik tą veidrodį savyje į šalį nustūmę, realų vaizdą rodantį veidrodį rasite. Kai jį ranka paliesite, laikui atėjus, jis lyg slaptos durys atsivers.
Įėjusysis pradžioje koridoriuje pasijunta, kurio gale šviesą regi. Einant tolyn, jis platėja, bet nieko daugiau nevyksta. Po kurio laiko lyg iš niekur staiga pakeleiviai išnyra. Apsidžiaugia, kad ne vienas, o netrukus patirtimi su šalia einančiais pradeda dalintis. Pradžioje šis užsiėmimas tiesiog pagauna visus, nes kiekvienas džiaugiasi, radęs su kuo pasidalinti. Kalboms išsekus, Kelias tolyn veda, o Šviesa kaip lieka priekyje, taip lieka. Kiekvieno keliautojo vidiniai slėpiniai pamažu atsiskleidžia, todėl tarpusavio santykiai daugeliui didžiuliu išbandymu tampa, o kitiems – mokykla.
Po įvairių nutikimų keliauninkai vartus pasiekia, prie kurių tylus ir griežtas sargas rymo. Be žodžių jis praleidžia tuos, kurie tinkamai visus Kelio nutikimus pasiaiškino ir savas klaidas suprato. Kitiems Kelias uždarytas, todėl teks palaukti šalia įsikūrusioje gyvenvietėje, dar intensyviau tarpusavio santykių mokykloje mokantis.
Vartus praėjusieji nustemba, kad už vartų viskas, net gamta kitaip atrodo. O gal akys kitaip spalvas regėti ėmė, o ausys – kitaip garsus priimti ar širdis platesnė tapo. Pakeliui jie sužino, kad atsisakymų ir aukų tolesnis Kelias gali pareikalauti. Yra sustojančių, aukai nepasiruošusių. Yra tolyn einančių, nes nė už ką jie nebenorėtų atsidurti Kelio pradžioje. Kai kurie irgi sustos, bet toliau eis tie, kurie ne tik geras, bet ir prastas patirtis laimins dėkodami, išbandymais bei pamokomis džiaugsis. Tokie tam tikru metu nustemba, kad ore pakibo. Apsižiūrėję pamato, kad Kelias iš horizontalaus vertikalus tampa. Yra išsigąstančių, žemei iš po kojų prapuolus, todėl stengiasi nušokti ant žemės, kol nevėlu.
Vedimu tikintieji eina Keliu be kelio, kuris lyg kopėčios. Tačiau ypatingos tai kopėčios, nes vos tik koją pastačius ant kito laiptelio senasis laiptelis dingsta lyg nebuvęs, o naujas atsiranda lyg iš niekur, drąsiai koją statant. Tas, kuris laukia, kad apsidraustų, lieka pakibęs tarp dangaus ir žemės. Vėliau nauja pakopa atsiranda tik realų darbą atlikus. Todėl vis mažėja drąsuolių, nes norint tokiam kopimui ryžtis būtina savo prigimtine Šviesa besąlygiškai tikėti. Tik tas, kuris Šviesa tiki, į begalybę kopia skirtingų sąmonių sluoksniais, todėl iki tam tikros vietos pakopus Šviesa jį pasitinka ir tolyn pakelia.
Kiekvieno teisė – rinktis sąmoningumą ar likti nesąmoningume.
Net nesąmoningą žmogų galima išmokyti kultūros, bendrabūvio etikos. Jis gali išvystyti savo protą ir ištobulinti intelektą ar net įvaldęs techniką tapti menininku. Jis gali eiti į bažnyčią ar kitus maldos namus ir tapti religingas, tačiau viso to maža, kad iš tiesų būtų galima laikyti save sąmoningu.
Jau buvo kalbėta apie skirtingų sąmonių pasaulius. Tarp jų yra pereinamieji sluoksniai, arba tuštumos. Daug sąmoningumo siekiančiųjų vieno kurio nors pasaulio tankyje arba tuštumoje užstringa, galvodami, kad jau surado, ko ieškoję. Tokie visažiniais save laiko su visomis pasekmėmis. Tuščia ginčytis su užkietėjusiu materialistu, nes jis viską pro rakto skylutę regi. Kai duris pravers, daugiau pamatys. Tai jo teisė ir pasirinkimas. Sąmoningasis Šviesos šaltiniu, kuris jo sielą maitina, tiki, todėl į jį orientuodamasis eina.
Dabartinis pasaulis Tamsos yra apgaubtas, bet brėkšta Šviesa. Šviesą augina ir palaiko sąmoningumo siekiančiųjų tikėjimas ja. Šviesa – taikos siekia, o Tamsa – karus inicijuoja ir jų židinius visaip palaiko. Todėl labai svarbu, kad sąmoningumo Šviesos siekiantieji savyje taiką suformuotų ir savo aplinkoje palaikytų, kad jie ne tik apie save ir savo šeimą galvotų, bet ir apie savo šalį bei visą Žemę. Egoistas piršto dėl kitų be atlygio nejudina, o sąmoningasis dirba kitų labui, atlygį pamiršęs. Pirmasis kitais naudojasi, o antrasis pasiaukojimui, įdegančiam širdies ugnį, ruošiasi. Tokio akyse šviečia jo Idėjos ugnis, todėl jis ir kitus darbams įkvepia. Jiems priklauso ateitis. Mažai kas žino, kokius galingus alcheminius procesus šie žmonės savyje patiria. Juose nebetinkami ydų pavidalo produktai naujos kokybės grynuoliais virsta. Tas, kuris tokioje alcheminėje krosnyje pabuvojo, žino joje vykstančių procesų reikiamybę, todėl transformacijos kančios nebijo. Jis jau žino, kad siela – tai grynosios Šviesos dalelė, o tai, kas ją supa, tik apnašos arba netikę produktai, kuriuos išgryninti būtina, todėl jam jų negaila.
Visais laikais didelės sielos, savo evoliuciją aukodamos, į Žemę leisdavosi, kad žmoniją Meilės, Tarnystės, Tvarkos ir Valios bei Išminties mokintų, kad kelius į Sąmoningumą, Įkvėpimą ir galutinį Išsilaisvinimą parodytų. Visa tai – septynios pagrindinės Idėjos, per kurias tas pats Kūrėjas reiškiasi kaip per savosios Esmės dalis. Todėl kiekviename laikmetyje įvairiuose pasaulio kraštuose tos idėjos vėl gyvenimui yra prikeliamos taip, kaip laiko dvasia tai apsprendžia.
Sąmoningi žmonės, tai žinodami, praeities nemėgdžioja, bet jos patirtimi dabartyje pagal reikiamybę naudojasi, kad pasirinktą ateitį kurtų. Tai reiškia, kad neturi europiečiai sekti Rytais, o Rytai – Amerika ar kuo kitu, nes kiekviena siela į naują įsikūnijimą ateina ten, kur ją karma ir nauji darbai pritraukia. Kiekviena šalis savas tradicijas turi ir savos karmos sąlygotas problemas sprendžia. Vadinasi, jeigu siela į tam tikrą šalį atėjo, su ja susijusius darbus pirmiausia turėtų atlikti, o jau vėliau svetur dairytis.
Senos tautos senas dvasines tradicijas turi, o jaunos – jų dar neturi, todėl svarbu tradicijas turinčių tautų dvasią palaikyti, nes per jas žmonijai budimas lengvesnis. Svetimas tradicijas gerbti būtina, iš gerų mokymų pasimokyti, tačiau savas, jeigu jos yra, puoselėti. Nusikaltimas prieš dvasią yra senų dvasinių tradicijų negerbimas, o ypač siekis jas sunaikinti. Todėl budrūs turėtų būti senų dvasinių tradicijų tautų atstovai. Atsargumas būtinas su tais atėjūnais, kurie atvykę į svetimą šalį jos tradicijas, mokymus ar net kalbą menkina ir niekina, o viską, kas jų atvežta, perša. Skaudžiai apsigausite, tokiais mokytojais sekdami. Apie visa tai jau buvo kalbėta „Sakmėje apie aisčius“.
Lietuvos žemėse gyvena senas dvasines tradicijas turinti tauta. Todėl dvasinės vertybės per ją Europos tautoms gali būti sugrąžintos. Antropoteosofija duota, kad taip įvyktų, kad jos energija tolyn pasklistų ir sielas turintiesiems susivokti padėtų.
Viskas turi tvarką tiek Danguje, tiek Žemėje, todėl lygiai kaip aukštesniuose pasauliuose niekas negali savo tvarkos įvesti, nes ji ten tiesiog yra, taip ir Žemėje. Tai reiškia, kad tas, kuris norėtų taip elgtis, vibracijos neišlaikęs kristų į tos sąmonės pasaulį, kurio vibracija jo vibraciją atitinka.
Pasaulio valstybės ribas yra užsibrėžusios. Ten, kur žmogus sąmoningai ribą užbrėžė, dvasios nesikiša. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus taip pat turi gerbti susitartas ribas. Todėl taikos siekis realiai yra demonstruojamas tų ribų neperžengiant ir į jas nesikėsinant, o karingumas ir okupaciniai kėslai reiškiami tas ribas peržengiant. Dėl to agresoriumi laikytina ribą peržengusi ir savas taisykles įvedanti pusė, o šeimininku – tas, kurio ribos yra peržengtos, todėl jis natūraliai nuo agresoriaus ginasi su visomis pasekmėmis.
XXI amžiuje vėl aštrėja Rusijos ir JAV konfliktas. Jis naudingas Kinijai, siekiančiai užvaldyti visą pasaulį. Ukraina tampa jų kovos lauku. Japonija nebeturi galios, o Anglija veikia per JAV. Europa – naujai susiformavusi suvestinė valstybė, kuri dar lyg vaikas, ieškantis globos.
Karai kyla, kai vienas nori pavergti kitą, o tas ginasi, nes negali jis nesiginti. Dabar gyvename visuotinio karmos grįžimo metu, todėl vis greitėjančius grįžtančius procesus stebėsite.
Praėjusio šimtmečio pabaiga, šio šimtmečio pradžia – svarbių žmonijos sąmonės pokyčių ir naujų galimybių metas. XXI amžius formuoja pamatą visam tūkstantmečiui. Tai reiškia, kad kuo daugiau Žemėje bus plačiau mąstyti pasirengusių, savo vietą milžiniškame kolektyviniame kūne randančių žmonių, tuo lengviau Žemė būtinosios transformacijos fazę įveiks.
Psichologiniai, intelektiniai bei informaciniai, taip pat ideologiniai karai, kaip ir piktnaudžiavimo dvasinėmis tiesomis karas, yra Technologinio Dievo manipuliacijų žmonių sąmone priemonės. Tai suprantantieji neturėtų emocingai į tuščius ginčus veltis, nes šitaip savo energiją Technologinio Dievo rezervuarams atiduoda. Suprantantieji supratimą turėtų skleisti taip, kaip moka ir sugeba, dėl esamų manipuliacijų nesuprantančius įspėdami. Per žmogiškas ydas ir puikybę, išskirtinumo, valdžios, turtų ar lyderiavimo siekį lengviausia žmonėmis manipuliuoti. Dabar jau manipuliuojama istorija, kalba, meile tėvynei ir viskuo, kas yra šventa sielas turintiesiems. Tik besieliai, nejaučiantys atsakomybės, gali šitaip elgtis, nesuprasdami, kad karmos dėsnis jau įsigalioja ir jiems su visomis pasekmėmis.
Todėl eikite ten, kur širdis veda, net jeigu tas kelias sunkesnis negu tas, kurį protas siūlo, atrodo. Sąžiningumo ir tiesos ne išorėje, o savo viduje ieškokite. Tačiau nesistebėkite, kad daug kartų paslysite ir vėl atsitiesdami savo ryžtą ugdysite. Daug vartų, esančių Jumyse pačiuose, praeisite, kol savo širdies centre atsidursite. Tada nebekils klausimų, kas esate ir ko į šią Žemę atėjote, nes imsitės to, kam siųsti, niekieno neklausdami. Tada bus aišku ir kas yra tikra, o kas ne.
Meilė žmones jungia, jėgų suteikia, valią ir drąsą įkuria. Ji niekados Vilties neprarasti mokina ir Tikėjimą Gėriu palaiko, todėl Meilė yra svarbiausia. Be jos Sąmoningumas nepasiekiamas. Be jos Kūrėjo planas nesuvokiamas. Todėl be jos nėra Išminties ir neįmanomas Tikrumas, nepasiekiamas Įkvėpimas. Be jos Išsilaisvinimas iš visko, kas nėra siela, neįmanomas. Tačiau kad Meilė Jūsų širdyje apsigyventų, ant jos altoriaus puikybę reikia paaukoti, nieko nebepasiliekant. Ilgai ji smilksta, kol įsidega, todėl laiko praeina. Kantrusis laimi, vilties neprarasdamas, iš kitų nieko nereikalaudamas, bet duoti mokydamasis. Nekantrusis naudos ieškotojas pralaimi.
Todėl eikite ir darykite, įgytas žinias gyvenime taikydami, daugiau apie kitus, o ne apie save galvodami. Šitaip einama į sąmoningumą.
