Pasaulio muzika
Опубликовал: Ajjana, 2-09-2013, 10:35, Научно-познавательные / литовский, 6 577
Senovės mitologijoje Visata buvo sukurta dieviškoje muzikoje. Pasirodo, mitų kūrėjai neklydo – Saulės dainas išgirdo ir mokslininkai.
Anglų filologas ir rašytojas, vienas garsiausių pasaulyje fantastų, „Hobito“ ir „Žiedų valdovo“ autorius Johnas Ronaldas Reuelas Tolkienas po mirties išleistoje knygoje „Silmariljonas“ pasakoja apie valarų, elfų, orkų ir hobitų pasaulio – Ardos – sukūrimą. Ardoje, kaip ir Žemėje, čiurlena upės ir tyvuliuoja jūros, medžiai brandina vaisius, o žmonės grožisi žaliuojančiomis pievomis. Ardoje, kaip ir Žemėje, viskas gyva dėl muzikos – „Žiedų valdovo“ pasaulyje jo kūrėjas Iluvataras pradėjęs dainuoti to išmokė ir kitus dievus – Ainurus. Šie, tęsdami jo giesmę, sukūrė gyvybę iš nebūties. Tuo tarpu mūsų Žemei ir mums gyvybę suteikia dainuojanti Saulė.
Šefildo universiteto mokslininkams pavyko atkurti Saulės skleidžiamą muziką stebint magnetines vijas. Milžiniškos vijos, kurių ilgis siekia iki 100 000 kilometrų, vibruodamos sklinda po visą Saulės sistemą. Rastos dviejų tipų vibracijos – skersinės, kurios yra panašios į suvirpintą gitaros stygą, ir išilginės, primenančios pučiamąjį instrumentą. Stebėdami vibracijas palydovinėse nuotraukose mokslininkai iš jų sugebėjo atkurti garsus, o pagreitinus jų dažnį tapo girdimi žmogaus ausiai kaip gana harmoninga ir sodri muzika.
Vijos sklinda Saulės vainike – išoriniame žvaigždės sluoksnyje, esančiame virš chromosferos. Saulės vainikas ir didžioji chromosferos dalis įprastai yra sunkiai matomi, tačiau manoma, kad jie tęsiasi plačiai iki Saulės sistemos ribų. Šiuos sluoksnius lengva stebėti užtemimų metu – tuomet aiškiai matome Mėnulio disko, dengiančio Saulę, pakraščius įrėminantį spindulių vainiką. Paradoksalu tai, kad nors šie sluoksniai yra nutolę nuo Saulės centro, kuriame nuolat dega dujos ir susidaro šiluma, reikalinga mūsų gyvybei palaikyti, jie yra įkaitę labiau nei aiškiai matomos Saulės dalys.
„Traukiantis nuo ugnies darosi vis karščiau – tai nėra toks rezultatas, kokio būtų racionalu tikėtis“, – reiškinį komentuoja mokslininkas Scottas Macintoshas. 19 amžiuje buvo pasiūlyta hipotezė, kad Saulės vainike yra ypatingo ir iki šiol nežinomo cheminio elemento – koroniumo (angl. corona – saulės vainikas), kuris degdamas skleidžia daug šilumos. Atradus magnetinį Saulės aktyvumą dauguma mokslininkų ėmė spėlioti, kad būtent magnetinės bangos ir turėtų būti aukštos saulės vainiko temperatūros priežastimi. Šią hipotezę 2007 metais pavyko įrodyti Scottui Macintoshui ir jo kolegoms iš Pietvakarių tyrimų instituto, San Antonijuje, Teksase, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Buvo žinoma, kad Saulės vidiniuose sluoksniuose kyla daug bangų, tačiau išsiveržiančių už fotosferos užfiksuoti nepavyko.
„Saulės vidus vibruoja kaip milijonas tarpusavyje suderintų varpelių, tačiau visi tie varpeliai yra pastato viduje. Mums pagaliau pavyko parodyti, kad garsui pavyksta ištrūkti iš pastato ir keliauti labai ilgus atstumus, magnetinėmis bangomis naudojantis kaip gidu“, – savo tyrimą vaizdžiai iliustruoja S. Macintoshas.
Garso bangos kyla žvaigždės viduje, o Saulę nuolat supantis stiprus magnetinis laukas yra lyg durininkas, atveriantis duris garsui ir leidžiantis jam sklisti tolyn į kosmoso erdvę. Saulės magnetinį lauką sudaro magnetinės bangos, nuo Saulės sklindančios visomis kryptimis. Tarp dviejų lygiagrečių magnetinių bangų susidaro spikulė – tunelis, kuriuo garso banga gali keliauti. Garso bangos, vibruodamos iš Saulės vidaus per spikules, veržiasi tolyn į chromosferą, Saulės vainiką ir galiausiai kosmosą, paskui save tempdamos karštas dujas iš žvaigždės centro. Jeigu Saulėje tokių garso bangų nekiltų ir karštos dujos iš jos centro neįšildytų labiau nutolusių sluoksnių ir nesklistų kosmose taip, kaip sklinda dabar, tai gyvybė Žemėje būtų vargiai įmanoma dėl nepakeliamai žemos temperatūros.
Tai, ką šiandien atranda mokslininkai, senosiose civilizacijose buvo minima jau prieš tūkstančius metų. Žmonija nuolat garbino Saulę ir laikė ja absoliutu, aukščiausiuoju iš dievų. Aukščiausią šio kulto kultūrą buvo pasiekę egiptiečiai – Egipto kultūroje dievas kūrėjas, dvasinės šviesos ir intelekto simbolis buvo saulės dievas Ra, kuris, plaukdamas laivu, nustato esamą tvarką, sutvarko visus ritmus – dienos ir nakties, metų laikų, žmonių gimimo ir mirties. Indų saulės dievas Surja, gimęs iš nebūties, buvo pasveikintas dainių, o iš jų giesmės suprato, kaip jam reikės išsklaidyti tamsą ir keliauti dangaus skliautu. Ra plaukimas valtimi asocijuojasi su bangomis, o ritmų tvarkymas – su harmoningai sustyguotu muzikos ritmu, Surjos pasaulio suvokimas giesmėje ir J. R. R. Tolkieno Ardos sukūrimas dieviškoje muzikoje magiškai asocijuojasi su naujausiais mokslininkų atradimais.
http://iq.lt
Anglų filologas ir rašytojas, vienas garsiausių pasaulyje fantastų, „Hobito“ ir „Žiedų valdovo“ autorius Johnas Ronaldas Reuelas Tolkienas po mirties išleistoje knygoje „Silmariljonas“ pasakoja apie valarų, elfų, orkų ir hobitų pasaulio – Ardos – sukūrimą. Ardoje, kaip ir Žemėje, čiurlena upės ir tyvuliuoja jūros, medžiai brandina vaisius, o žmonės grožisi žaliuojančiomis pievomis. Ardoje, kaip ir Žemėje, viskas gyva dėl muzikos – „Žiedų valdovo“ pasaulyje jo kūrėjas Iluvataras pradėjęs dainuoti to išmokė ir kitus dievus – Ainurus. Šie, tęsdami jo giesmę, sukūrė gyvybę iš nebūties. Tuo tarpu mūsų Žemei ir mums gyvybę suteikia dainuojanti Saulė.
Šefildo universiteto mokslininkams pavyko atkurti Saulės skleidžiamą muziką stebint magnetines vijas. Milžiniškos vijos, kurių ilgis siekia iki 100 000 kilometrų, vibruodamos sklinda po visą Saulės sistemą. Rastos dviejų tipų vibracijos – skersinės, kurios yra panašios į suvirpintą gitaros stygą, ir išilginės, primenančios pučiamąjį instrumentą. Stebėdami vibracijas palydovinėse nuotraukose mokslininkai iš jų sugebėjo atkurti garsus, o pagreitinus jų dažnį tapo girdimi žmogaus ausiai kaip gana harmoninga ir sodri muzika.
Vijos sklinda Saulės vainike – išoriniame žvaigždės sluoksnyje, esančiame virš chromosferos. Saulės vainikas ir didžioji chromosferos dalis įprastai yra sunkiai matomi, tačiau manoma, kad jie tęsiasi plačiai iki Saulės sistemos ribų. Šiuos sluoksnius lengva stebėti užtemimų metu – tuomet aiškiai matome Mėnulio disko, dengiančio Saulę, pakraščius įrėminantį spindulių vainiką. Paradoksalu tai, kad nors šie sluoksniai yra nutolę nuo Saulės centro, kuriame nuolat dega dujos ir susidaro šiluma, reikalinga mūsų gyvybei palaikyti, jie yra įkaitę labiau nei aiškiai matomos Saulės dalys.
„Traukiantis nuo ugnies darosi vis karščiau – tai nėra toks rezultatas, kokio būtų racionalu tikėtis“, – reiškinį komentuoja mokslininkas Scottas Macintoshas. 19 amžiuje buvo pasiūlyta hipotezė, kad Saulės vainike yra ypatingo ir iki šiol nežinomo cheminio elemento – koroniumo (angl. corona – saulės vainikas), kuris degdamas skleidžia daug šilumos. Atradus magnetinį Saulės aktyvumą dauguma mokslininkų ėmė spėlioti, kad būtent magnetinės bangos ir turėtų būti aukštos saulės vainiko temperatūros priežastimi. Šią hipotezę 2007 metais pavyko įrodyti Scottui Macintoshui ir jo kolegoms iš Pietvakarių tyrimų instituto, San Antonijuje, Teksase, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Buvo žinoma, kad Saulės vidiniuose sluoksniuose kyla daug bangų, tačiau išsiveržiančių už fotosferos užfiksuoti nepavyko.
„Saulės vidus vibruoja kaip milijonas tarpusavyje suderintų varpelių, tačiau visi tie varpeliai yra pastato viduje. Mums pagaliau pavyko parodyti, kad garsui pavyksta ištrūkti iš pastato ir keliauti labai ilgus atstumus, magnetinėmis bangomis naudojantis kaip gidu“, – savo tyrimą vaizdžiai iliustruoja S. Macintoshas.
Garso bangos kyla žvaigždės viduje, o Saulę nuolat supantis stiprus magnetinis laukas yra lyg durininkas, atveriantis duris garsui ir leidžiantis jam sklisti tolyn į kosmoso erdvę. Saulės magnetinį lauką sudaro magnetinės bangos, nuo Saulės sklindančios visomis kryptimis. Tarp dviejų lygiagrečių magnetinių bangų susidaro spikulė – tunelis, kuriuo garso banga gali keliauti. Garso bangos, vibruodamos iš Saulės vidaus per spikules, veržiasi tolyn į chromosferą, Saulės vainiką ir galiausiai kosmosą, paskui save tempdamos karštas dujas iš žvaigždės centro. Jeigu Saulėje tokių garso bangų nekiltų ir karštos dujos iš jos centro neįšildytų labiau nutolusių sluoksnių ir nesklistų kosmose taip, kaip sklinda dabar, tai gyvybė Žemėje būtų vargiai įmanoma dėl nepakeliamai žemos temperatūros.
Tai, ką šiandien atranda mokslininkai, senosiose civilizacijose buvo minima jau prieš tūkstančius metų. Žmonija nuolat garbino Saulę ir laikė ja absoliutu, aukščiausiuoju iš dievų. Aukščiausią šio kulto kultūrą buvo pasiekę egiptiečiai – Egipto kultūroje dievas kūrėjas, dvasinės šviesos ir intelekto simbolis buvo saulės dievas Ra, kuris, plaukdamas laivu, nustato esamą tvarką, sutvarko visus ritmus – dienos ir nakties, metų laikų, žmonių gimimo ir mirties. Indų saulės dievas Surja, gimęs iš nebūties, buvo pasveikintas dainių, o iš jų giesmės suprato, kaip jam reikės išsklaidyti tamsą ir keliauti dangaus skliautu. Ra plaukimas valtimi asocijuojasi su bangomis, o ritmų tvarkymas – su harmoningai sustyguotu muzikos ritmu, Surjos pasaulio suvokimas giesmėje ir J. R. R. Tolkieno Ardos sukūrimas dieviškoje muzikoje magiškai asocijuojasi su naujausiais mokslininkų atradimais.
http://iq.lt
