Dvasinio gydovo etikos kodeksas
Опубликовал: Ajjana, 28-04-2016, 11:09, Психология 3-его тысячелетия / литовский / Pagalba sau, 5 813
Paskaitose tenka daug kalbėti apie etiką. Taip yra todėl, kad studijuodami pamišrtas žmogaus galimybes mintimis veikti materiją, keisti save ir aplinką, susipažįstame su galingais įrankiais, kurie gali ir padėti, ir pakenkti. Viskas priklausio nuo žmogaus, nuo jo intencijos.
Taigi, koks žmogus gali naudotis kvantinio poveikio įrankiais?
Pirmiausia tas, kuris yra pasukęs savęs pažinimo keliu ir pasiruošęs eiti iki galo, link pilno nušvitimo, o pagal krikščionių tradiciją iki Tėvo Karalystės širdyje. Kitaip tariant, dvasinė medicina neatsiejama nuo dvasinio kelio. Tai yra ir toli, ir visiškai šalia. Eidami šiuo keliu mes stengiamės pažinti save, savo trūkumus ir ydas, mažinti ego įtaką, atgauti natūralią, ramią proto būseną ir būti naudingais šiam pasauliui, t.y. tarnauti. Šiame kelyje dvasinis gydymas neatsiejamas be vidinės ramybės, be būsenos čia ir dabar, kuri yra arčiausiai Dievo, kai žmogus mintimis nebėga nei į praeitį, nei į ateitį, kai jis neturi priekaištų nei sau, nei aplinkai, nei Dievui. Tačiau ir viena, ir kitą tėra tik fonas, arba lydimieji reiškiniai, kurie niekada neturi būti svarbesni už patį tikslą.
Tai štai, mes mokomės susikurti visrakčius, kurie iš vienos pusės padeda pažinti Visatą, žmogų bei jam padėti. Tačiau tuo pačiu visrakčiu galima atsirakinti bet kokio miegamojo duris. Kai kuriems žmonėms vien nuo minties, kad kažkieno rankose yra tokie įrankiai, darosi neramu. Ir jie teisūs. Retas, kuris norėtų, kad jo miegamasis būtų peršviečiams rentgenu. Todėl taip vadinama parapsichologija daugumoje religijų ir pasaulio kraštų yra arba nepripažįstama, arba draudžiama. Tokio draudimo priežastis ta, jog daugumos žmonių sąmonė nėra išsivysčiusi, o jų gyvenimą lemia instinkai, baimės ir egoizmas.
Todėl mes ir akcentuojame etikos svarbą. Iš tikrųjų, jei žmogus yra kelyje į save, tai jam etikos klausimas nekyla. Jam visa tai - savaime suprantama. Tačiau gyvename visuomenėje, kurioje daug gudrių ir suktų žmonių, kurie galėtų velniui sielą parduoti, kad tik išmoktų naudotis minėtais įrankiais. Etika reikalauja, kad jokiu būdu negalima naudoti dvasinės/kvantinės medicinos įrankių asmeniniais tikslais ir prieš kito žmogaus laivą valią. Negalima naudoti gebėjimo matyti energines struktūras be sutikimo. Bent jau aš, kol nedirbu su žmogumi, stengiuosi jo nematyti, nors galėčiau skenuoti visus praeivius gatvėje. Kas iš to? Ar to reikia? Kam reikalinga tokia našta?
Iš tikrųjų dvasinė medicina turi daug rizikos. Ir ta rizika susijusi su gebėjimu paaukoti šiltą gerbuvį, silpnybes bei ydas, susijusias su šio pasaulio gundymais. Tai ir yra ta didelė kaina, kurią reikia sumokėti.
Kalbant Biblijos metaforomis, vyras visada gali pasielgti kaip Abraomas,t.y paaukoti ką turi brangiausią - savo sūnų, vardan tikėjimo. Reta moteris, kuri sugebėtų pakelti tokią auką. Tuo tarpu einant Keliu ir dirbant dvasiniu gydovu visda reikia būti pasiruošusiu bent morališkai pakelti tokios aukos tikimybę. Štai čia ir atsiranda subtilioji etika: kokią aukos kainą gali pakelti asmeniškai, tiek ir esi gydovas.
Kitas dalykas – gydovas nėra profesija ar amatas.
Tai - gyvenimo būdas, kuris radikaliai skiriasi nuo įprasto žmogaus gyvenimo būdo. Jis reikalauja daug ištvermės, rizikos, kūrybos ir atsidavimo reikalui. O svarbiausia – tikėjimo Dievu. Ir vyrai ir moterys tai gali pasiekti. Bet svarbiau ne tai.
Svarbiausias tikslas – atrasti kas esi iš tikrųjų, patirti vienybę. Netgi sunku būtų įvardinti, ar tai tikslas. Jo žmogiškais žodžiais įvardinti beveik neįmanoma. Tu tiesiog jauti, kad eini link kažko, kas jau senai tavyje yra. O tai yra Vienybė. Jei jauti Vienybę su viskuo, kas gyva ir negyva, tau etikos klausimas atpuola automatiškai.
Vieninteliam gyvam padarui Visatoje - Žmogui Dievas nedavė etikos, o leido atrasti pačiam. Taip jis padarė todėl, kad žmogus galvotų, spręstų, ieškotų, vadinasi vystytųsi. Tuo tarpu gyvūnams duota genetinė etika „iš gamtos“. Jiems paprasčiau, jiems apie tai galvoti nereikia. Todėl jie nesivysto ir lieka tokie patys milijonus metų. Tuo tarpu žmogaus užduotis - vystytis, keistis, tobulėti.
Kokie gali būti dvasinio gydovo etikos principai?
Pabandysiu juos išdėstyti taip, kaip man atrodo. Tai yra universalios tiesos, tačiau, gal būt, išdėstytos kitaip, kitu kampu. Bet kokiu atveju pasikartoti verta.
......
1. Stengiuosi Išlaikyti savo minčių, ketinimų ir darbų skaidrumą visose gyvenimo situacijose.
Čia turime omenyje, kad mintys, darbai ir ketinimai turi būti su pozityvia intencija. Neturi būti jokių asmeninių arba kenkėjiškų interesų.
......
2. Visada prisimenu, jog esu Dievo ir/ar Visatos kūrinys.
Tai atitinka Pirmąjį Dievo įsakymą pagal Mozę. Susikurti iliuziją, jog esi Dievas, kuris gali teisti kitus ar gyventi už kitus – ne išmingingas kelias. Antras punktas kalba apie nuolankumą ir tuo pačiu pripažinimą, jog negalima nieko sudievinti, kas yra žmogaus fantazijomis ir rankomis sukurta. Tai yra laikinų formų pasaulis, jis susideda iš trumpalaikių dalykų. Amžinas yra tik Dievas. Prisirišti prie laikinų dalykų – ne itin išmintingas reikalas. Dėl tokio prisirišimo ir kyla depresijos ir stresai, alinantys mūsų sveikatą.
......
3. Tikiu minties galia. Todėl aš pats sukuriu savo asmeninę tikrovę, nuo minčių švaros priklauso gyvenimo kokybė ir sveikata.
Šis punktas išplaukia iš kvantinės fizikos dėsnių, jog materialus formų pasaulis valdomas mintimis. Kokios mūsų mintys, tokia ir aplinka. Bangos redukciją (paversti bangą materija) gali atlikti tik stebėtojas, kuris įveikia gravitaciją ir ego.
.....
4. Bendraudamams su žmonėmis esu švyturiu, skleidžiančiu pozityvios minties bangą.
Ketvirtas punktas iš esmės papildo pirmuosius tris ir įpareigoja bendraujant su žmonėmis būti pozityviu, kuriančiu ir teigiančiu. Miegančiųjų karalystėje turime gyventi lyg nuolat veikiantys žadintuvai, mūsų artimiems žmonėms primenantys, jog yra ir kitoks pasaulis ir jis nėra vien tik juodas. Nebijokite būti beltomis varnomis, tai yra jūsų pašaukimas. Nebėkite nuo jo, neprievartaukite savęs būti kaip visi. Nepavyks. Būkite pozityvais, netgi tada, kai visi aplink jus vadina keistuoliu, nevykėliu ar sektantu. jei jie taip kalba apie jus - jų problemos. Būkite savimi.
....
5. Visada esu ramus (i), gyvenu čia ir dabar, šioje akimirkoje, su vidine ramybe įvertinu visas gyvenimo situacijas, darau tai, kas atrodo geriausia, tačiau prie rezultatų neprisirišu, paaukoju juos Dievui.
Čia sudėti keli svarbūs dalykai į vieną. Akcentuojama vidinė ramybė kas benutikrų ir kas beatsitiktų. Jei esi gydovas, ši būsena turi būti nuolatinė. Tokioje būsenoje žmogus jaučia didelę atsakomybę ir gali nuveikti labai daug prakriškai neeikvodamas savos energijos, nes jis plaukia. Gydovas turi kaip Jėzus eiti vandens pavuršiumi. Vanduo - reiškia šio pasaulio problemas, jei skęstam, vadinasi klimpstam į jas, jei einame paviršiumi, vadinasi "kaip nuo žąsies vanduo". Lengvumas visada padeda atsidurti ten kur reikia, daryti tai, ką reikia ir labai gerai. Lengvumas išlpečia regos lauką iki 360 laipsnių ir daro tave 100 proc. budriu.
......
6. Visada siekiu pažinimo ir profesionalumo, nuolat mokausi, o žinias skledžiu tiems, kuriems jų reikia. Visa tai ką išmokau, naudoju meilei, gerumui skleisti, pagalbai, gydymui, atjautai ir tarnavimui visuomenei.
Šeštas punktas kalba apie tai, kad gydovas visada mokosi ir siekia žinių ne vien tik dėl savęs, bet ir dėl to, kad jis privalo būti mokytoju ir tai ką gavo iš Visatos, turi atiduoti Visatai. Motytis galima ne vien tik formaliuose universitetuose, bet ir iš savo mokytojų, knygų, interneto, patirties. Gautų žinių negalima naudoti savanaudiškais ir egoistiniais tikslais.
......
7. Tvirtai žengiu savo pasirinktu dvasiniu keliu. Gerbiu kito žmogauis pasirinktą dvasinį kelią. Reguliariai atlieku dvasines praktikas, stengiuosi palaikyti savo protą, kūnus ir sielą švaroje.
Septintas punktas kalba apie tai, jog gydovu gali būti visų religijų atstovai. Svarbu turėti savo pasirinktą kelią, gydymas be dvasinio kelio neįmanomas. Kvantinis gydymas arba sugebėjimas teikti pagalbą – nėra tikslas pats savaime. Tikslas yra nušvitimas arba savęs atradimas. Gydymas, kelias ir vidinė ramybė – tai tik fonas.
......
8. Esu pats savo gyvenimo ir likimo šeinininkas. Esu savimi, tikiu savimi, tikiu Dievo, Visatos, Šviesos būtybių pagalba. Esu dėkingas už gautas pamokas, patirtis ir darbo rezultatus.
Aštuntu puknktu akcentuojamas pasitikįjimas savimi ir paraba mokytojams, o taip pat dėkingumas. Už viską reikia dėkoti ir už sėkmes, ir už nesėkmes. Kaip už sveikatą, taip ir už ligas.
.....
9. Gerbiu savo ir kitų žmonių privatumo ribas. Galiu padėti žmogui, liestis prie jo kūnų tik tada, kai jis prašo pagalbos, gavus Dievo, Visatos ar mokytojų sutikimą, išsyrus atvejus, kai gręsia tiesioginis pavojus gyvybei.
Kito žmogaus asmeninė erdvė yra neliečiama. Jis pats sąmoningai ar ne, pasirinko tokį, o ne kitokį gyvenimo būdą pamokoms išmokti. Tai yra jo teisė. Jei žmogaus sąmonė miega matricos hipnozėje, vadinasi jis taip pasirinko. Jei jis neprašo pagalbos, liestis prie jo energinių kūnų negalima, nei geros valios, nei tyrinėjimo, nei altruistiniais sumetimais. Vienintelis būdas, kuris gali keisti aplinkinius žmones – būti pozituviu ir meilės energija užkrėsti kitus.
.....
10. Man yra svetimi tokie reiškiniai, kaip egoizmas, prievarta ir priespauda bet kokioje formoje. Esu pavyzdžiu kitiems ten kur esu, visose gyvenimo situacijose.
Egoizmas, prievarta ir priespauda turi įvairias formas. Laikyti kitą žmogų savo supratime apie gyvenimą arba savo matricoje – irgi traktuojama kai prievarta. Manipuliacijos ir gudravimas – taip pat prilygsta smurtui. Įtikinimas irgi yra tam tikra prievarta. Visais šiais atvejais žmogus patiria spaudimą savo erdvei. Tik vienais atvejais jis tai jaučia betarpiškai, o kitais – pasijaučia įvyliotu į svetimą rojų ne iš karto. Kiekvienam žmoguis reikia duoti jausti erdvę, o jei reikia – galimybes apsiginti. Atskirais atvejais, kai nejaučiama saiko, kai žmogaus elgesys primena vampyravimą, galima tik taikiais būdais jam leisti suvokti kur yra asmeninės ribos ir atsakomybė. Tai ir yra meilės išraiška.
......
11. Tvirtai įsipareigoju naudoti gautas dvasines žinias, gebėjimus, galias, gydymo metodus, tik gyvybės išsaugojimui, meilės, harmonijos tikėjomo, ramybės skleidimui.
Šis punktas iš esmės atkartoja kitus ir primena, jog dvasinės medicinos instrumentai, žinios, gebėjimai dirbti su energijomos turi tarnauti tik meilės skleidimui. Bet kokie kiti egoistiniai tikslai neleistini ir pavojingi.
.....
12. Visada atvira širdimi vykdau savo misiją tiek savo turimoje profesijoje, tiek dvasinio gydovo keliyje. Paaukoju savo gyvenimą tarnystei.
Šiuo punktu primenama, jog tikėjimas yra svarbiausias dalykas. Gydovas savo gyvenimą aukoja tarnystei artimui ir visuomenei, tačiau ne taip, kaip tai supranta visuomenė, nes joje vyrauja egoizmas. Gydovas neturi prarasti tikėjimo net ir tada, kai yra vedamas ant ešafoto ir niekada neturi gailėtis to ką padarė, nes jo darbų intencija yra meilė.
Gintaras Mikšiūnas
www.kvantinemagija.lt