Intervjiu su alchemikę Lėja Ajaną Meile Aumienę

-Su didžiule meile kalbate apie žmones, kurie jums suteikė daug skausmo. Ne visiems tai lengva suprasti...
Nuo gimimo mano siela pasirinko išeiti šiurkštaus elgesio mokyklą. Kai dar buvau visai maža, netekau abiejų tėvų. Mane globoti ėmėsi giminaitė. Ji sunkiai vertėsi, todėl už mano globą gaunami pinigai jai labai pravertė. Dabar, žvelgdama į savo praeitį, suprantu, kad jei mane būtų pasiėmusi auginti pasiturinti giminaitė, būčiau užaugusi didelė egoistė, nes manyje buvo stipriai įsišaknijęs puikybės jausmas. Tačiau gyvendama su teta, kuri mane nuolat žemino ir mušė, užsigrūdinau, tapau daug tvirtesnė. Žinau, mano dvasia ekstremalų kelią pasirinko tam, kad išsivaduočiau iš visų netikusių nuostatų, kurias atsinešiau į šį gyvenimą. Kai suėjo 43-eji, jau aiškiai žinojau, kokia mano užduotis ir kodėl esu siųsta į Žemę.

-Tikinate, kad esate patyrusi visus jausmus, kokius tik žmogus gali patirti šiame gyvenime. Remiantis sava patirtimi tikriausiai lengviau padėti kitiems?
Galiu padėti kiekvienam žmogui jau vien todėl, kad gerai žinau, ką kuris jaučia. Esu patyrusi labai daug: žinau, ką reiškia jaustis vienišai, atstumtai, ką išgyvena paliktos besilaukiančios moterys ar onkologiniai ligoniai, ką patiria žmogžudystei save pasmerkęs žmogus... Taip pat žinau, ką reiškia besąlygiška meilė. Visgi patirtis parodė, kad kančia tikrai nebūtina norint pabudinti savo sąmonę ir patirti visa apimančią meilę. Mumyse yra daug įvairių energijų – kai kurias jų turime išgryninti. To nebūtina daryti per kančią. Kiekvienas save atrasti galime per gyvenimą žingsniuodami su daina, o ne kentėdami. Galiausiai supratau, kuriuo metu sąmoningai pasirinkau kančios kelią, nors ir galėjau nekentėti. Kiekvieną akimirką sąmonė renkasi. Net tada, kai mums atrodo, kad nieko nesirenkame.

-Pasirinkdami neteisingą gyvenimo kelią turime kentėti?
Net pasirinkę blogiausią variantą iš pačių blogiausių, visada turime galimybę „perbėgti“ į geresnį kelią. Analizuodama savo gyvenimą supratau, kad pasukus tuo keliu, kuriuo siela nenori eiti, mus iš vidaus tarsi kas pradeda graužti – išauga begalinis kaltės jausmas. Tada sąmoningai norime save nubausti. Tokiais atvejais suprantame save išdavę. Šis jausmas aplanko ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus. Pamenu, būdama devynerių ir norėdama įtikti tetai, nepelnytai apkaltinau savo sesę. Ji buvo stipriai nubausta. Paskui viduje man buvo taip negera. Išdavus save, pradeda veikti savęs naikinimo programa. Tokia programa su įrašu „Niekam tikusi“ tarsi įsirašo mūsų pasąmonėje. Baisiausia, kai šią programą iš savo mamos „nuskaito“ ir dar negimęs kūdikis motinos įsčiose. Besilaukiančiai moteriai ypač svarbu teigiamai mąstyti, gerai save vertinti, nes kaip ji save vertins, tokią nuomonę apie save susiformuos ir vaikelis.


-Daugelį bėdų gali padėti išspręsti malda?

Taip, ji visagalė. Ir visiškai nebūtina mokėti konkrečios maldos. Anksčiau buvau ateistė. Tačiau užklupus sunkumams, kai kenčiau nepakeliamus galvos skausmus, pradėjau melstis. Savais žodžiais. Svarbiausia tai daryti nuoširdžiai ir su meile. Meldžiantis ima vykti tikri stebuklai. Malda padeda „išsilukštenti“ iš daugybės neteisingų nuostatų, paskatina giliau pažvelgti į savo sielą.

-Vėliau išsiaiškinote, kodėl jus taip vargino galvos skausmai?
Tai nebuvo įprasti galvos skausmai nuo pervargimo. Mane kankindavo tokie priepuoliai, kad net nualpdavau. Dabar žinau kodėl – kai ateina laikas, kai siela turi pabusti, žmogui pradeda dėtis įvairūs dalykai. Tai gali būti susitikimai su nežemiškomis būtybėmis, taip pat užklupti ligos, kankinti nepaaiškinami skausmai. Pastaruoju atveju žmonės dažnai griebiasi vaistų. Tačiau reikėtų tiesiog atsisėsti ir padėkoti savo kūnui už siunčiamus signalus, taip pat savo dvasiai, jei tikime, kad tokia egzistuoja. Kai neįsiklausome į sielos šauksmą ir neiname savęs tobulinimo keliu, kenčiame. Tačiau ir tada galime išsigelbėti. Kiekvienas mums siunčiamas įvykis, situacija – tarsi egzaminas, kurį turime išlaikyti. Visi į šį gyvenimą ateiname išmokti besąlygiškai mylėti. Vieniems tai pavyksta lengviau ir greičiau, kiti turi pereiti ilgą kančių kelią. Bet dabar suprantu, kad patys geriausi mano mokytojai – tie, kurie suvaidino gyvenime piktų žmonių vaidmenis. Prievarta mums reikalinga tam, kad išmoktume save apginti, kad išsilaisvintume iš mumyse tūnančio vidinio vergo, imtume labiau savimi pasitikėti.

-Pastaruoju metu daugybė žmonių išgyvena depresiją. Išsikapstyti iš jos tikrai nelengva...
Betgi, patikėkite, tikrai įmanoma. Net tokiomis akimirkomis, kai sergi ypač sunkia depresijos forma, galima pačiam išsikapstyti. Reikia tiesiog save paimti už pakarpos ir ištraukti iš tos duobės. Žinoma, kartais labai padeda aplinkinių dėmesys. Kai gulėdama ligoninėje kenčiau didžiulius galvos skausmus ir net nenorėjau gyventi, viena moteris, pamačiusi mano kančią, patarė: „O tu pabandyk pamatyti savo gyvenime bent šį tą gražaus. Šviesą rasi savo širdyje.“ Ir iš tiesų joje radau tą tokį reikalingą man gėrio ir grožio grūdą. Tada atėjo palengvėjimas. Pradėjau labiau savimi rūpintis, praktikuoti jogą. Ėmiau lankyti bekontaktinio masažo kursus, pradėjau skirti tam tikras energijos sroves, jausti rankomis srūvančią energiją, kilo noras padėti kitiems žmonėms. Ir daugeliui padėjau. Paskui dar buvo daug įvykių mano gyvenime. Dabar žinau, kad įveikiau visus sunkumus ir galiu su kitais pasidalyti savo pasiekimais: įvardyti žmonėms jų ligų ir bėdų priežastis, pasakyti, kaip su jomis susidoroti. Tačiau niekada nesakau, kad žmogų išgydysiu. Nelaimingoms ir sergančioms sieloms tik suteikiu pirmąją pagalbą, tarsi pažadinu juos iš miego, o dirbti su savimi kiekvienas privalo pats. Nuo kiekvieno individualiai priklauso, ar jis pasveiks ir išspręs savo bėdas. Aš tik dirbu su energijomis, neigiamas keisdama teigiamomis.

-Taigi atsargiai reikėtų žiūrėti į tokį mokytoją, gydytoją, ekstrasensą ar žiniuonį, kuris tikina išgydysiąs visas ligas?
Jei toks specialistas ima tvirtinti, kad jums nieko nereikės daryti, viską atliks jis, tai jau nėra gerai. Be abejo, energijos jums suteiks, bet neilgam. Be to, neaišku, iš kur tos energijos semiasi. Tikras profesionalas gali tik atkurti žmogaus ryšius su Dieviškąja energija, o toliau pačiam reikia dirbti su savimi. Jei specialistas prisipažįsta esąs tik laidininkas, tokiu verta pasitikėti.

-Kokias konkrečias paslaugas siūlote savo klientams?
Labai įvairias: Mauri, refleksinį, taškinį, indų masažus, sielos ir kūno terapiją bendraujant ir per prisilietimą, kartais buriu kortomis... Visada jaučiu, kokios paslaugos žmogui reikia. Seanso metu jaučiu, kada atkuriamas žmogaus ryšys su Dieviškąja energija. Tada žmogus ima savęs klausti: kas aš esu ir ką čia veikiu?

-Su kokiais sunkumais susiduriate dirbadama su žmonėmis, skirtingomis energijomis?
Ne taip seniai išmokau ne tik duoti, bet ir priimti. Anksčiau man būdavo didžiausias sunkumas už paslaugą imti iš žmogaus pinigus. Už dyką dirbti iki nualpimo galėjau, o atlygį paimti – ne. Tačiau kai užsiblokavo kanalas, per kurį teka energija, supratau, kad turiu išmokti ir priimti. Daug meldžiausi, viduje išgirdau atliepimą: „Tu nevertini to, ką turi.“ Buvo daug įvairių išbandymų, kol išmokau pasakyti tikslią paslaugos kainą. Sunkiausia pripažinti: taip, manyje – Dievo šviesa. Pati taip pat esu Dievo dalis. Tai sakydama prisiimu didžiulę atsakomybę.

-Galite žmonėms padėti ir per atstumą?
Dirbu su žmonėmis, gyvenančiais net kitose šalyse. Tai natūralu, juk meilės energija neturi jokių ribų. Į sergantį žmogų įliejus energijos, jo kūno ląstelės ima atsinaujinti. Štai praėjusiais metais į mane kreipėsi ketvirtos stadijos vėžiu serganti moteris. Ji išlaikė egzaminą. Po pokalbių telefonu moteris atgijo, net išėjo į darbą. Niekada žmonių prie savęs „nepririšu“ ir neliepiu dar kartą paskambinti, bet sakau: „Jei jausite, kad reikia, paskambinkite.“


Autorė Jūratė Bratikienė
žurnalas "Būrėja" 2009 Spalis

---