Mūsų teisingų ir prasmingų veiksmų rezultatas yra šviesos kūno formavimasis. Tame dalyvauja įvairūs mūsų sąmonės lygiai. Būtent dvasinio šviesos kūno išvystymas yra galutinis žmogaus gyvenimo rezultatas. Tai tarsi raštas, nuaustas iš įvairių mūsų patirčių, jausmų, minčių, idėjų, svajonių, energijų, pasiekimų…

Kai žmogus atlieka bet kokius priverstinius veiksmus, jo šviesos kūnas negali susijungti su dvasiniu individualumu. Todėl jis dažniausiai tampa kolektyvinės struktūros dalimi. Mirtis, pasiaukojimas už Tėvynę ar iš idėjos, meilės ir t.t. – visi tokie veiksmai daugiau naudos duoda tiems, kam aukojamasi. Aišku, kad visai nebūtina mirti, juk galima tiesiog kasdien eikvotis, nieko ar labai mažai tegaunant mainais. Tiesa, tokio elgesio pagalba mes savyje ugdome įvairias dorybes.

Prasmingas pėdsakas
Atrodytų, toks yra žmogaus likimas – tų kolektyvinių struktūrų, kurioms mes priklausome ir kurios mus valdo, palaikymas. Kai einame šiuo keliu, gyvenimo beprasmybės pojūtis gali stiprėti. Ir jei visą gyvenimą darome priverstinius dalykus, tai negatyvi savijauta natūrali – nebuvo sukurta nieko, kas galėtų tapti mūsų individualių vibracijų įsikūnijimu. Mes nepaliekame po savęs prasmingo pėdsako… Nejaučiame gyvenimo prasmės…

Gerai žinomas savęs įamžinimo būdas – kūrybiškumas. Savo individualumo vibracijas galime paversti knygomis, paveikslais, muzika, pastačius miestus, įgyvendinus visuomenėje labai dorybingas, pažangias idėjas ir pan. Vyksta tam tikras žinių ir gyvenimo patirties įprasminimas. Tik, deja, mūsų kūrybos vaisiai dažniausiai egzistuoja atskirai nuo mūsų, nors mes kūrimui išeikvojame daug jėgų.

Daugiaplanė būtis
Šiame, dualiame materijos pasaulyje, kaip mums atrodo, galime judėti tik viena būties gija. Tačiau iš tiesų esame įvairiuose lygiuose vienu metu. Mes esame savo kūne, sukamės aplink Saulę kartu su Žeme, aplink galaktikos centrą kartu su Saule ir t.t. Akivaizdu, kad judame ir daugybe gyvenimo raštų. Yra santykių su kitais žmonėmis raštų gijos, darbo ir laisvalaikio raštų gijos, saviugdos gijos ir taip toliau – visa tai sudaro mūsų gyvenimo audinį.

Jis egzistuoja kaip kažkas vientiso, ir jo egzistavimo rezultatas yra būtent šviesos kūno formavimasis ir vystymasis. Tik mes negalime to suvokti tiesiogiai. Įprastai mums atrodo, kad vienu metu galime daryti tik vieną dalyką, judėti viena kryptimi. Visgi vienu metu mes galime daryti kelis dalykus. Tai yra sąmonės skirtingų lygių apraiškos – iš čia jausmas, kad gyvenimas yra ženkliai platesnis. Dėl to ir kyla noras savo dėmesiu vienu metu aprėpti visas gyvenimo audinio gijas.

Savęs įprasminimas
Aprėpimo esmė yra sujungti visas būties gijas, kuriomis mes judame, į vieningą visumą – į tikrąjį gyvenimo audinio raštą. Ir ši raiška yra arčiau nei atrodo – tik mes ją suvokiame pojūčių lygmenyje. Tai – gyvenimo prasmės jausmas, kurį kiekvienas žmogus kartais patiria. Ne dabartinis momentas, čia ir dabar, ne veiksmas ar prisiminimas, o visas gyvenimas. Kaip visuma, iš kurios negalima ištrinti nė vienos akimirkos.

Žvelgiant atgal į savo praeitį, pamatysime, kad viskas yra susiję. Ir tai, kas atrodė kaip „blogi, nesėkmingi epizodai“, pasirodys būtinais perėjimo prie tolesnių „gerų, prasmingų epizodų“ etapais. Bet tai yra supratimas loginio suvokimo lygmeniu, o svarbesnis jausminis pojūtis – būties audinio suvokimas tūriniu pavidalu.

Šviesos kūnas leis mums visapusiškai pajusti savo gyvenimo audinį ir išmokti jį valdyti. Ir šviesos kūno erdviškumas leidžia visiškai valdyti savo gyvenimą – įskaitant ir praeitį. Tokia būties forma egzistuoja dvasiniame lygmenyje, o amžinybėje susijungia praeitis, dabartis, ir ateitis. Jausmas, kad gyvenimas turi prasmę, jau yra prisilietimas prie amžinybės.

Teisingas ritmas
Bet koks raštas turi centrą ir periferiją. Kai judėjimo gyvenimo audinio raštų gijomis ritmas skiriasi nuo optimalaus, mes esame pakraštyje, kur galime tik atiduoti energiją. Bet kai atrandame teisingą ritmą, patenkame į savo dvasinės būties centrą. Tai yra panirimas į dvasinį šviesos kūną, kuris skirtingus gyvenimo (gyvenimų) fragmentus sujungia į vientisą audinį.

„Teisingo ritmo“ žinojimas yra mumyse. Mums tereikia jį pažadinti, o tam turime išmokti įsiklausyti į daromų veiksmų skambesio visumą. Galime bet ką daryti, įveikdami pasipriešinimą, per pastangą, arba galime rasti ritmą, kuriame viskas darosi tarsi savaime. Tam ką nors darant pamėginkime įsiklausant į save pakeisti ritmą – dažniausiai geriausia jį sulėtinti. Ir tai mums turi būti prasminga.

Prasmingumo jausmas
Ieškokime, kol pajusime, kad turime, atradome, suvokėme savąjį vieną pagrindinį, bazinį ritmą, kuris sujungia skirtingus veiksmus į vientisą visumą. Ir tai atves į rezultatą – fizinį gyvenimo prasmės pojūtį, kuris pripildys giluminiu būties prasmingumo jausmu, pilnatve.

Mes jaučiame, kad gyvenimas turi prasmę tik tada, kai patiriame jį kaip amžinybę, būtį, kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos. O jei išmoksime į tai patekti spontaniškai, regėjimo, savivokos ribos ims plėstis – praeitis taps aiškesnė, o ateitis bus beveik fiziškai matoma. Ir kai gyvenimo prasmės jausmas taps pastovus, tai pakeis mus taip, kaip net sunku įsivaizduoti…

Lina Rudaitienė

---