Eilėraščiai.Leja Meile Ajjanasan- Vertimas į lietuvių kalbą.

Apkabink ją be geismo,
bučiuok ją su meile ir aistra,
ir su švelnumu, ir gerumu,
gyvenk šia akimirka, be vulgarių minčių,
ir likimas tave apdovanos.

Jei atskleisiu tau egzistencijos paslaptį,
ir suprasi, kodėl reikia gyventi šiame pasaulyje,
suprasi, kad laimė slypi gyvenimo tobulume,
ir tame, kad dovanoti meilę kitiems.

Tu jai sakei, kad ji graži,
niekada nesate sutikę tokio žmogaus kaip ji,
tu jai sakei, kad esi jos vaikinas,
ir tu visada būsi šalia.

Ji nori tikėti meilumu,
ji nori būti, ji nori mylėti jus,
ji nori meilės, švelnumo,
ir ji nori būti mylima.

Bet moteris jaučia širdimi,
klaidingas žodžių nenuoširdumas,
troškimus savo sutramdo
instinkto iliuzijos šaukimas.

Iliuzija sukelia skausmą,
neša apmaudą ir liūdesį,
sąmoningumas gydo sielą,
pašalina visas bėdas.

2008
Lemtingas susitikimas
Vieną kartą buvau pakviesta į susitikimą su magu.
,,Jis turėjo talentą“- žmonės man pasakė,
Jis sugebės pažadinti jūsų atmintį.
Jus niekada negalėsite pamiršti savęs.

Išgirdęs tuos žodžius, nusišypsojau,
kuriuos manyje pasakė netikinčioji Foma.
Aš turiu viską pamatyti pats.
Jau ne kartą demaskavau melą.

Kai tik pasigirdo mago balsas,
mano pasąmonėje atsivėrė prisiminimas.
Pamačiau mažus vaizdus
ir pasireiškė įsikūnijimų supratimas.

Manyje esantis Liuciferis atlieka daug vaidmenų,
padedamas pačiam sau viską suprasti.

Jėzus mokė kantriai atpažinti,
suprasti, užjausti ir atleisti.

Žodžiai tarsi mana iš dangaus,
sklido iš didingų mago lūpų,
ir spąstų nematyti,
kalbėjo jis maloniai ir sklandžiai.

Nepastebėtas sarkazmas, pašaipa ir pyktis
kiekviename jo žodyje skambėjo,
žmonės klausėsi jo kalbų su susižavėjimu,
priimdama į širdį nuodus.

Priėjau prie jo, pažvelgiau jam į akis
Ir paklausiau: ,,Kam tiek nuodų?“,
o jis atsakydamas: nusijuokė, ir jiems nerūpi,
ar liejate meilę, ar nuodijate juos.

Tą akimirką mano širdį pervėrė liūdesys,
iš Liuciferio skausmo aš pažinojau,
užuojauta man padėjo suvokti,
kad dėl visko kaltinau jį.

Tą pačią akimirką pamačiau savo svarbą,
ir užsispyrimas, ir pasididžiavimas, ir kvailumas,
mačiau pasibjaurėjimą ir kaltę,
ne atleidimas sau ir kvailumas.

Buvo sunku pripažinti savyje pranašumą,
na, mago vaidmenyje tai ir taip aiškiai matyti,
jis tarė žodžius, jaučiau jų netikrumą,
skirtumai gabumų atsirado neseniai.

Išeinant, prisipažinau sau,
kad magas turi talento dovana,
pažadino manyje atmintį,
mano širdį užpildė šiluma.

Ir nuo to laiko kaltų nebėra
Mano Jėzus ir Liuciferis tapo vieningi

Suvokimas atėjo manyje. Tamsa-tai Šviesa
Man tai buvo duota, gimstant

Nepasireiškusi Šviesa žemėje yra Tamsa
Joje paslėpta Motinos-Tėvo Meilė
Gyvenimo išbandymai sudegino tamsą iki pamatų
Pažadino manyje Tėvo meilę ir išmintį

Mano jaunas drauge, tau laikas nubusti!
Kelkis mielasis ir greičiau apsidairyk
Saulės spindulis jau seniai beldžiasi I langą
Pabusk mano meile, pabusk!

Atverkite sąmonės akis ir praplėskite savo protą!
Meilės ir nušvitimo srautą
Sąmoningai priimk į savo smegenis!

Tegul tai užlieja tavo protą sąmoningumu
Tegul meilės ugnis užsidega tavo sieloje
Leisk sau patikėti savimi
Ir dvasia ir Aš Esu pritraukti prie savęs!

2004
,,Paklausk savęs: ar man reikia kančios?“
,,Paklausk savęs: kodėl aš kenčiu?“
Juk vis dar yra kelias į laimę,
noriu šiandien juo pasivaikščioti.

Gal man jau gana kančios,
atėjo laikas sau atleisti
ir pagaliau pasirinkti kelią į laimę
ir džiaugsmingai žengti per būties laiką.

Kodėl, kodėl sielai reikia kančios,
kodėl jai reikia skausmo, liūdesio, melancholijos?
Žinau, kuo yra mano sąmonė,
Visos mano mintys ten, aš esu savimi.

Apmaudas, neatleidimas, pavydas, pavyduliavimas,
buvau įstumta į blogio bedugnę,
kupina pykčio ir pasididžiavimo.
Kai verkiu, man užgniaužia širdį.

Mano sąmonė, - Šventoji dvasia manyje
padėk tu sielai pakilti
virš kančios bedugnės
ir tamsoje rasti kelią į džiaugsmą,
vedantį mane į sėkmę į pažinimus.

Vedanti mane prie savęs
tai tikrai ir tyrai pas save nežemiškai Deivei
sau pačiai - gražiausiai ir spinduliuojančiai.

Vesk mane mano Šventoji dvasia,
vesk mane tarp nesėkmės ir nelaimės,
tegul ego liepsnoja ugnimi.
Žinau, kad būti savimi-
yra tikroji laimė.

Atsiprašau, kad galbūt tikėjausi
kitokio atsakymo, o ne tų žodžių,
mano siela rašė su meile, tau širdingai džiaugsmą siuntė.

Kad nuplauti tavo sielos žaizdas,
suteikti stiprybės ir padėti išsklaidyti kančią,
kad galėtum tapti laimingesne
ir gyventi meilėje savyje.

2005
Išoriškai kitiems atrodau bebaime,
Ir net pačiai sau taip atrodau,
bet verta pažvelgti į save pasaulio akimis,
kaip atsiranda daugybė neigiamų minčių.

Ir iš karto baimės bei abejonės
Stumia daryti viską greičiau
Suprantu, kad tai yra minčių formos,
jos kelia žmonėms netikėjimą.

Sustiprina savo baimes
Ir atima tikėjimą ir ramybę,
ką turėčiau daryti, kaip apsaugoti nuo spiečiaus,
kaip šią akimirką galiu išlikti savimi?

Giliai įkvėpiu ir akimirkai sustingstu,
savo dėmesiu skverbiuosi į širdį.

Ir visus svečius, neprašytus, nekviestus
nematomu būdu vedu į vieną meilę.

Ir viskas kažkur dingsta iš karto,
ir dėkingumas mane visą apgaubia.
Baimė virsta susitaikymu ir humoru
Ir kitaip matau save ir pasaulį.

Alchemija
Viskas viduje taip greitai keičiasi,
bet ne išorės...
priimdama save tokia kokia esu
nesvarbu, ar esi įsimylėjęs, ar šaltyje.

Net jei jauti šaltį ant odos
ir krūtinėje degina ledinis šaltis,
tegul praradai tu viltį ir tikėjimą,
bet Šviesa dega tavo viduje.

Tegul būna išorinis beviltiškumas, nenusiraminimas,
ir nėra jėgų ir noro gyventi,
bet Šviesa dega ir joje girdisi šauksmas
,,Sustok, neišeik, prašau, gyvenk.“

2006
Dialogas
O, tu graži, tu esi Deivė – išgirdau tavo žodžius,
atsakydama tau pasakiau:
- mes visos esame Deivės – moterys
- kitoje ją lengva atpažinti,
bet savyje
tu gali ją atpažinti?

-Tu man pasakei: žinai, kad tai labai sunku
- suprantu, bet pasakyk man,
ar gali tas, kas gyvas
kažkam sakyti,
kad jo ląstelėse nėra meilės,
jame nėra gyvybės?

Juk visi gyvi žmonės tai patvirtina,
tiek moterys, tiek visi vyrai,
ir vaikai, ir visos senutės,
visi seni žmonės tai patvirtina.

Kiekviename kūne yra Dvasia – gyvybės- meilės
Ir tai reiškia Kūrėjo sąmonę
Deivė - motinos- tėvo
yra su mumis, tol, kol esame gyvi.

-Oi, Lėja, tu teisi, bet man nuo to nelengviau,
matau Deivę, bet kas gi iš to?
Jei aš kaip varomas arklys
begu nesustodamas. Dėl ko?

Sustok, nors akimirkai,
tyliai pažiūrėk sau į akis
ir kas tave veda, neduoda tau ramybės
ir sąmoningai priimk meilę Deivės.

Ir pasirink kitus įsitikinimus,
tai, kuri šokinėja dieną ir naktį,
duok jai atsigerti vandens-
leisk sau būti savimi.

sukure Leja
vertejas Tautarimas

---