Kiekviena siela ateina į žemę turėdama Dvasios Dovanas, žinodama savo paskirtį konkrečios misijos įvykdymui, savo pamokų išmokimui.
Įsikūnydama į Žemišką formą, siela pamiršta apie didžiulę misiją, apie savo paskirtį, apie savo uždavinius, todėl iš pradžių įsijungia apmokymo mechanizmas, Žemės gyvenimo pamokų išmokimas ir jų praėjimas.
Yra sielos, pas kurias savęs pažinimas prasideda per intelektą. Šis DIEVO savyje pažinimo kelias eina per Žemiškos, po to Dvasiškos, o po to Dieviškos savo būtybės pažinimą ir pripažinimą.
O yra kitas kelias. Vidurio kelias. Trumpas. Bet pats sunkiausias. Kai pats gyvenimas tampa praktikomis (užsiėmimais). Kai nieko nėra šalia, kas padėtų, patartų, kai į priekį veda Vidinė Širdis dvasia, o žmogus arba ją girdi, ir lengvai išmoksta savo pamokas, arba ne. Ir tada jo gyvenimas tampa ištisa sielos ir kūno kančia. Tačiau dėl to jis, vieno įsikūnijimo metu, savyje atskleidžia nematomą (iki šiol neatskleistą) šviesą, stoja į nesavanaudiškos meilės kelią. Šį kelią į žemę atnešė Jėzus. Jis perdavė žinias kaip vieno įsikūnijimo metu galima pažinti save, tapti pačiu savimi ir per savo fizinį kūną spinduliuoti švarią nematomą (neatskleistą) Pradžių Pradžios Energiją, kuri yra paslėpta kiekvieno iš mūsų širdyje ir kuri realiai pasireiškia kaip gyvenimo dvasia visose gyvenimo formose žemėje. Jėzus parodė, kaip savyje atskleisti Nematomą ir eiti nesavanaudiškos meilės ir šviesos keliu.

Kai siela priartėja prie savo materialios evoliucijos žemėje pabaigos savo paskutiniame įsikūnijime, jos žemiškoje formoje išlieka ryšys tarp pirminės dvasios švarios besąlygiškos meilės Monados, kuri patalpinta budhio energijose ir tarp aukščiausiojo Manaso (proto), kuris randasi subtiliuose sielos kūneliuose, su VIENINGOS-DIEVIŠKOS Matricos pirmapradės sąmonės dvasios sėkla, kuri randasi DNK.
Gimdamas kūdikis, pradžioje kaip ir kiekvienas kūdikis, fizinį pasaulį jaučia Sielos akimis. Tuo metu, kai pas kitus vaikus šis matymas užsidaro, pas tokį vaiką jis ne tik pasilieka, bet ir jo viduje sustiprėja Kitas pasaulio matymas, kuris skiriasi nuo kitų vaikų. Jis mato nematomą, bendraudamas su gamtos dvasiomis, debesimis, dangumi, angelais ir naiviai galvoja, kad tai yra normalu. Kai augdamas jis pradeda suprasti, kad jis yra kitoks, ne toks kaip visi, jis arba pilnai užsisklendžia savyje, arba paklusdamas supančio pasaulio reikalavimams, atsiriboja nuo šio matymo ir tampa kaip visi, gyvendamas pastovioje baimėje atsižvelgdamas į aplinkinių nuomonę. Arba jo matytas atskleidžia jame talentą, kuris nematomame pasaulyje atskleidžia nuostabias istorijas. Vieni suaugę tokį vaiką vadina fantazuotoju, kiti melagiu, treti bando išnaikinti jo vaizduotes savais metodais. Bet ryšys tarp Atmos – sielos meilės nekaltosir GYVENIMO dvasios grūdo ląstelėse palaiko vaiką, padėdamas jam išlaikyti tikėjimą tuo, kad yra pasauliai KOSMINIAI, DANGIŠKI, NEMATOMI, ANGELŲ, ŽEMIŠKI IR POŽEMINIAI. KRISTAUS DVASIA APSAUGO VAIKĄ, VEDA JĮ GYVENIMO KELIU, PADEDA PLĖTOTI MATERIJOS SĄMONINGUMĄ.
Mano Siela BODHISATVA, šiame gyvenime, ji, VEDAMA ŠVARIOS SIELOS NEKALTOS MEILĖS IŠ NEIŠREIKŠTOS PRADŽIŲ PRADŽIOS. TURĖDAMA SAVO TIKSLĄ prieš savo įsikūnijimą, ji priėmė sprendimą priimti žmogišką formą (fizinį kūną) pačiu trumpiausiu Savęs žmogaus pažinimo būdu –KELIU PASIAUKOJANČIOS NESĄLYGINĖS KRISTAUS MEILĖS.Budhio kūno energijos spinduliavo KRISTAUS sąmonę į fizinę formą, padėdamos jai pačiai mokintis pažinti energijas to, kas ją supa BE JOKIOS EMOCINĖS PARAMOS IŠ IŠORĖS, BE ŽINIŲ, VISIŠKAME NEŽINOJIME FIZINIO PROTO, MIEGANČIOS SĄMONĖS.

Po mano tėvų mirties Kazachstane, kai man buvo trys su puse metų, mano mamos giminės iš Altajaus priglaudė mane pas save. Šeimoje aš buvau šeštas vaikas, kurio vardas buvo “dykaduonė”, kuri čia niekam nereikalinga…
Mano mėgstamiausiu žaidimu buvo žaidimas su drugeliais. Jie, kaip sniego debesys, sėdėdavo ant upės kranto smėlio, o aš kalbėdavausi su jais, su upe, su akmenimis, su elfais, debesimis, saule ir man tai atrodė normalu.

Kai aš apie savo nematomus draugus pirmą kartą papasakojau savo netikrai, keturiais metais už mane vyresnei seseriai, ji mane išjuokė. Tuomet pasakiau jai, kad viską išsigalvojau ir iškart pajutau skausmą galvoje. Aš supratau, kad negalima meluoti, geriau arba nieko nesakyti,arba o tiesiog būti nuoširdžia ir tegul žmonės patys sprendžia ką galvoti: “ar aš meluoju, ar sakau tiesą”. O vėliau pastebėjau, kad man būdavo linksma ir juokinga tais momentais, kai sakiau tiesą, o žmonės netikėjo ir juokėsi iš manęs. Jų nuotaika pasitaisydavo, o aš nuo to tik buvau laimingesnė.

Kai man buvo devyneri metai, prieš patėvio mirtį, pajutau nepaaiškinamą liūdesį. Jis buvo toks stiprus, kad nubėgusi į mišką, verkiau karčiomis ašaromis, jausdama keistą norą palikti šį pasaulį. Užsidengusi veidą rankomis garsiai verkiau: “Mama, Tėti, kodėl jūs mane palikote? Paimkite mane pas save. Aš noriu namo, aš noriu pas jus į dangų! Aš noriu namo! Paimkite mane iš čia!” Staiga pajutau lengvą šiltą prisilietimą prie savo galvos ir tą pačią akimirką nusiraminau. Atsimerkusi ir pažvelgusi į saulę, supratau: “Aš esu mylima”. Tą pačią akimirką pasirodė debesis, o ant jo sėdėjo senolis. Jis dėmesingai, rimtai ir labai draugiškai žiūrėjo į mane... Žiūrėdama į jį užmigau… Tik vėliau, kai pirmą kartą patekau į cerkvę (1981 m.), aš pamačiau tą senolį – tai buvo Nikolajus stebukladarys (Николай чудотворец). Netrukus po to mirė patėvis. Po jo mirties susapnavau, kad esu pievelėje ir balsas iš dangaus užduoda man klausimus: ”Kas Tu? O Tu Kieno?”. Šiek tiek vėliau, devynių naktų bėgyje, balsas iš dangaus palaipsniui mane mokė skraidymo technikos. Nuo to laiko aš kiekvieną naktį skrajodavau. Iš pradžių virš Žemės, o to po į kitas planetas (1997 m. perskaičiau Kastanedos knygas, kuriose su nuostaba atradau astralinių kelionių techniką, kurios Balsas mane mokė vaikystėje).
Šiame amžiuje pas mane taipogi buvo dar keli realūs, labai ryškūs sapnai, kurie tęsėsi kelias naktis. Įbridusi į vandenį, ramiai eidavau dugnu ir sapne galvojau, kodėl taip lengva kvėpuoti ir aš neuždūstu? Kiekvieną kartą bandžiau specialiai įkvėpti vandenį nosimi ir stebėdavausi kodėl vanduo nepapuola į nosį taip, kaip tai būdavo dieną, kai aš maudydavausi upelyje (įdomiausia tai, kad 2004 m. perskaičiusi Muldaševo knygą “Iš kur mes kilę”, radau piešinius to, ką pati mačiau savo vaikystės sapnuose. Tada supratau, kad tai buvo ne sapnai, o kelionė į savo Lemūrijos ir Atlantidos laikų įsikūnijimus).

Kai man suėjo 11 metų, teta atidavė mane į vaikų namus. Ten didele jėga manyje pasireiškė neteisybės silpnesnių atžvilgiu jausmas. Išgirdusi kieno nors verksmą ar matydama kaip muša mažylius, bėgau jų gelbėti nekreipdama dėmesio koks dručkis stovis prieš mane. Nuo sumušimų ar mėlynių kas kartą mane gelbėjo stebuklas. Tokią akimirką būtinai atsirasdavo kas nors iš suaugusiųjų ir mane apsaugodavo. Vaikų namuose praėjau išgyvenimo mokyklą. Ten priėjau išvados, kad pasitikėti gyvenime žmonėmis negalima, nes jie melagiai, ir gali išduoti bet kurią akimirką suvertę visa kaltę tau. Ten išmokau ištikrųjų muštis.
Kai teta pasiėmė mane atgal, buvau visai kitu vaiku. Iš patiklios mergaitės išoriškai virtau atšiauriu paaugliu, VIDUMI taip ir likdama penkiamečiu vaiku, tikinčiu gėriu, stebuklus, sielas ir angelus...
15 metų netikėtai pradėjau patirti didžiulius galvos skausmus nuo kurių prarasdavau sąmonę. Vėliau skausmai dingo taip pat netikėtai kaip ir atsirado. Po jų pas mane vėl sugrįžo ryškūs sapnai, kuriuose pragyvendavau keletą gyvenimų, skraidžiau po kitus pasaulius. Dvasia vėl pabudo manyje, vėl tapau kita.
Likus trims dienoms iki 18 gimtadienio, egzaminų sesijos metu, vėl pajaučiau bepriežastinį liūdesį, sunkumą, neapibrėžtą nerimą.
O gegužės 30 d. aš išdaviau save, spontaniškai pasirinkusi pasitraukti iš gyvenimo. Iššokau iš penkto bendrabučio aukšto.
Nuo tos akimirkos, vystymasis mano fizinės sąmonės per gyvenimiškas pamokas perėjo į režimą pagreitinto negailestingo apsivalymo visuose sielos lygmenyse. Tam, kad siela pilnai pabustų per įvairias gyvenimiškas situacijas, pripildytas tiek dvasinio, tiek ir fizinio skausmo, kančios, praradimų, pažeminimų, išdavysčių, žmogiškų niekšybių ir tuo pačiu metu nepaaiškinamais stebuklais. Dvasia besąlyginės meilės visada buvo su manimi ir padėjo man įgyti suvokimą.
SIELOS APSIVALYMO KELIAS IR PASIRUOŠIMAI FIZINĖS SĄMONĖS PRABUDIMUI NUO PAT GIMIMO AKIMIRKOS VYKO SKIRTINGUOSE ŽEMĖS TAŠKUOSE: KAZAKSTANE (NUO PRADĖJIMO IKI 3 METŲ IR 6 MĖNESIŲ), SIBIRE (ALTAJUJE NUO 3 M. 6 MĖN. IKI 21 M. 6 MĖN.), TOLIMIEJI RYTAI (BELOGORSKAS NUO 21 M. 6 MĖN. IKI 22 M. 3 MĖN.), LIETUVOJE (NUO 24 M. IKI DABAR). Atvykus į Lietuvą, pusės metų bėgyje, vėl atsirado nepaaiškinami galvos skausmai, pasikartojo vaikystės sapnai. Sapnuose gyvenau pilną gyvenimą, o išoriškai tiesiog egzistavau, gyvendama kančių gyvenimo dramoje scenarijų. Apsivalymas per fizinį skausmą su nedidelėmis pertraukomis vyko 9 metus. Nuo išprotėjimo mane gelbėjo kasdienis dienoraščio rašymas, savistaba, savianalizė, sintezė ir begalinis tikėjimas į kažką, ko pati nesupratau. Nuo 1989 metų įvyko susitikimas su Nematomu. Pabudau iš miego ir kūnu ir siela.

Nuo 1990 metų gegužės prasidėjo visiškas savęs suvokimas, kaip daugiamatės būtybės. Birželį, per knygą „Keliautojo pasakojimai dvasiniam tėvui“ atėjo užuomina kaip pagydyti save – galvos skausmus, mastopatiją ir kitus susirgimus. Knygoje kalba ėjo apie Jėzaus maldą. Perskaičius knygą per vieną naktį susimąsčiau, „o kas man trukdo pastoviai kartoti tą pačią maldą? Tai kas, kad netikiu dievu, tačiau nepailsdama kartosiu, nes nebeturiu ko prarasti.“ Po mėnesio su mano pradėjo vykti stebuklingi dalykai. Rečiau atsirasdavo galvos skausmai, vėliau visai išnyko. Realiai pažinau dievą, kaip MEILĘ, bet ne išorinį, o tą, kuris širdyje.

Dievo meilę pasireiškė manyje kaip dovana gydyti. Padedant žmogui pirmoje vietoje visada buvo ketinimas padėti jam susijungti su tyra meilės dvasia jo širdyje, tam, kad jis pats galėtų sau padėti malda, meditacija. Įžvalgos dovana sustiprino manyje gebėjimą jausti žmogaus sielos būklę, tas destruktyvias energijas, kurios yra jo pasąmonėje. Iš pradžių teikiau pagalbą žmonėms prie jų pridėdama rankas, vėliau be tiesioginio kontakto – mintimis ir malda. Manyje visada skambėjo Jėzaus malda, vėliau „Tėve, mūsų“, „Gailestingumas“.
Malda ir meditacija tapo pagrindine priemone suteikiant pagalbą sergantiems.

Rudenį mane pasiekė pirmosios knygos: Agni joga, Morijaus sodo lapai, biblija, koranas, Guatamo Budos mokymai. Visos jos atėjo tuo pačiu metu. Dviejų metų bėgyje atėjo Čemberso knyga „Visas mano ribotumas dievui“. Septynerius metus ji buvo mano stalo knyga, kurią skaičiau po du, o kartais ir daugiau kartų per dieną. Per ją Jėzus mane vedė ir mokė likti savimi gyvenimiškose situacijose. Per knygą, jis man rodė, kas įvyks su manimi dienos metu, kaip tai įvyks, kaip tai įveikti ir likti savimi. Jis vedė minkštai, suteikdamas galimybę pačiai pasirinkti, kaip pasielgti iškilusiose situacijose. Vakarais dažniausiai rašiau dienoraštį apie tai, kas įvyko, o vėliau vėl skaičiau knygą.
Kasdienės savistabos ir savianalizės, meditacijos ir maldų pagalba, man pavyko pakeisti negatyvų proto mąstymą, išlaisvinti intelekto sąmonę nuo netikrų ir pasenusių įsitikinimų, atskirti stereotipinį mąstymą nuo tikrų savo minčių ir pažiūrų, išvystyti suvokimą praktiškai naudojant kasdien kosminį dėsnį – VEIDRODINIO SIELŲ ATSPINDĖJIMO vienas kitame. Dėka šių pastangų manyje sustiprėjo stalkingo, empatijos, energijos transformacijos gebėjimai. Savitransformacines procesas per savęs pažinimą nesustojo manyje nė akimirkai ir vyksta iki šiol.

Tokiu būdu, palaipsniui atsirado metodų sistema, padedančių man paversti savo egocentriškumo (baimės, nenuolankumo, savęs ir kitų smerkimo, keršto, neapykantos, kaltės jausmo, pavydo, gudrumo, gašlumo, išdidumo, užsispyrimo, savo vertės pajautimo, užaukštintus reikalavimus) savybes į pačias nuostabiausias žmogiškąsias savybes: meilę ir džiaugsmą, sveikatą ir atleidimą, užuojautą ir gailestingumą, išmintį ir kūrybiškumą, draugiškumą ir didžiadvasiškumą, dosnumą ir drąsą, grožį ir žavesį, moteriškumą ir patrauklumą ir kt.

Palaipsniui manyje pradėjo gamintis tyra energija besąlyginės meilės – padidėjo šviesos kiekis dieviškame AŠ esu savyje, sieloje, intelekte ir kūno ląstelių sąmonėje. Atėjo gilus suvokimas ir priėmimas savo Tikrosios Esmės – savęs kaip Tyros Dvasios Sąmonės nekaltos meilės – dievo vaiko sąmonės mano sieloje (MEILĖS DVASIA) ir mano kūne (GYVENIMO DVASIA).

Bendraujant su manimi (individualiai ar per atstumą) pacientuose įvyksta GILUMINIŲ BLOKŲ TRANSFORMACIJOS, KEIČIASI MATYMAS TO, KAS SU JAIS IR JŲ GYVENIME VYKSTA, STIRPĖJA SUVOKIMAS, KAS VEDA Į SVEIKATOS IR ASMENINIO GYVENIMO PAGERĖJIMĄ, O TAIP PAT SUSTIPRĖJA JŲ VIDINIAI GEBĖJIMAI.

ŽMONES,BENDRAUDAVAI SU MANIM,ĮGYJA GILESNIO PAŽINIMO SAVĘS, SAVO DAUGIAMATIŠKUMO, PATIRTĮ ATPAŽINIMO IR PALEIDIMO VISKO, KAS IKI ŠIOL TRUKDĖ GYVENTI PRITEKLIUJE, DŽIAUGSME – tai yra BŪTI laisvu.

MANO SEANSŲ METU, ŽMONEMS IŠVYSTO IR SUSTIPRINA GYVENIMO PRIĖMIMO MEILĖJE PATIRTĮ, TIKĖJIMO SAVIMI, LEIDIMO SAU GYVENTI GAUSOJE PATIRTĮ, LEIDIMO SAU MYLĖTI, BUTI MYLIMAM,KURTI, JUOKTIS IR BŪTI. Tai ir yra dovana GYDANČIO MEISTRO.
“MEISTRAS KVANTINIO GIDIMO YRA TAS, KURIS SUKURIA KITIEMS GALIMYBES JAUSTIS SAUGIAI, kad IŠGYTI PAČIAM. (Steve Roter ir Grupė)
Leja Meilė Aumienė

Vertimas Sonata M.

---