Mergina pamilsta vaikiną ir, kaip tai dažnai nutinka, jie nori iš karto susituokti. Mergina sako: „Tačiau yra viena sąlyga...“ Ji labai gerai išauklėta, labai rafinuota, labai turtinga. Vaikinas atsako: „Priimu visas sąlygas, nes negaliu be tavęs gyventi.“ – „Pirma išklausyk kokia mano sąlyga, tada ją apsvarstyk. Tai nėra paprastas dalykas. Taigi, sąlyga tokia, kad mes gyvensim ne tame pat name. Aš turiu daug žemės, ten tyvuliuoja gražus ežeras, apsuptas medžių, sodų ir pievų. Pastatysiu tau namą kitoje pusėje, nei kad gyvenu pati.“ O jis klausia: „Kokia prasmė tada tuoktis?“ – Santuoka nereiškia, kad mes turime vienas kitą sunaikinti. Duosiu tau erdvės ir pati jos turėsiu. Kartais vaikštinėdami sode susitiksime. Arba susitiksime kai valtelėse plaukiosime po ežerą – atsitiktinai. Arba kartais aš tave pakviesiu išgerti arbatos, o gal tu pakviesi mane.“ Jaunuolis sako: „Bet gi ta idėja yra tiesiog absurdiška...“ – „Tada visiškai pamiršk santuoką. Mano pasiūlymas vienintelis tinkamas – tik taip mūsų meilė klestės, nes mes patys nuolat būsime nauji ir gyvybingi. Mes niekada nepriprasime vienas prie kito tiek, kad vienas kitam atsibostume. Aš visada galėsiu atmesti tavo kvietimą, o tu visada galėsi atmesti mano kvietimą. Mūsų laisvė liks niekaip nepažeista. Tarp šių dviejų laisvių klestės nuostabi meilė.“

Rabindranatas Tagorė

---