Mokyklų REFORMA - ji įmanoma tik priėmus tą naują pasaulėžiūrą.
Опубликовал: Ajjana, 5-02-2015, 21:02, Психология 3-его тысячелетия / литовский, 6 319
3d.
Taigi, jaunesnėse klasėse vaikams pateikčiau tik labai apibendrintus ir lengvai suprantamus dėstomų dalykų kontūrus, o vėlesnėse klasėse galima būtų juos išplėsti, bet b ū t i n a i įvesčiau d o m ė j i m o s i principą ir pasirinkimo laisvę. Tai absoliučiai būtina. Su ūpu mokomės tik to, kas mums tikrai įdomu. Visa kita - prievarta – ir tik žmogaus žalojimas.
[Kiek abiturientų pakraupo, išgirdę, kad v ė l bus įvestas visiems p r i v a l o m a s baigiamasis matematikos egzaminas!!! Štai kur reikalinga atlikti statistinius tyrimus ir apklausą – pravesti pačių vyresnių mokinių apklausas]. Paaugę patys žinos, kas jiems įdomu ir galės patys sąmoningai rinktis, į ką norėtų gilintis, todėl jaunesnėse klasėse pateikčiau tik orientacinius dalyko matmenis. Vaikai nebūtų taip perkrauti žiniomis, kaip dabar, ir nebūtų žalojami prievarta, iš kurios ir kyla visi negeri dalykai, pasireiškiantys pykčiu, agresija, patyčiomis ir net savižudybe. Juk dažnas mokyklose sėdi baimės gniaužtuose: kad tik nepaklaustų, kad tik nesusimaučiau, kad tik nebūčiau išjuoktas dėl nežinojimo, o iš to ir gimsta daug blogybių, nes jam reikia „išsilieti“... Arba pučiasi prieš kitus savo „išskirtinumu“, kas irgi prie gero nepriveda, arba vaizduoja drąsuolį mušdamas silpnesnius... Net r ū k y m ą priskirčiau tos sistemos gimdomoms blogybėms: jei taip esi užspaustas, kad negali išreikšti to, ką tu t i k r a i sugebėtum daryti gerai, kas tavyje slypi kaip prigimtinis talentas - tas tikras „dieviškasis užtaisas“ tavyje, tai bent rūkymu „parodysiu“ kad ir aš pats šį tą galiu! Špyga jums, suaugusieji!.. Nors čia manęs neprievartausite.
Vyresniems mokiniams jau būtų galima parodyti piešinius ir apie daugiapakopę mūsų pačių kūnų struktūrą ir pradžioje paaiškinti, kad faktiškai jie atlieka t a r s i energijos transformatorių funkciją. Bet nevien tai...Tam puikiai pasitarnautų kad ir fizikės Barbaros Ann Brennan labai garsi knyga „ŠVIESOS RANKOS“(Leidykla ‚Tyrai“, 2001). Autorė 15 metų dirbo NASA ir, kadangi nuo gimimo jos pačios pojūčių diapazonas buvo kur kas platesnis už normą, visą tai giliai supranta. (Beje, jos skleidžiamų ir ugdomų žinių dėka kai kurie JAV medikai jau moka matyti ir auras, ir čakras ir gydyti pašalinant astralinius darinius, kurie ir susargdina fizinį kūną...) Ji - ne vienintelė skleidžianti tas žinias. Yra daugybė kitų.( Kaip pavyzdys: būdama JAV žiūrėjau kasdienines TV valandos trukmės laidas su garsiąja intuityvios diagnostikos specialiste Caroline Myss, kuri parašė keletą puikių knygų ta tema). Pasaulyje vis labiau plinta vibracinė medicina.
Išaiškinus vaikams mūsų kūnų tikrąją struktūrą, būtų galima paaiškinti, kad savižudybė sunaikina tik patį išoriškiausią mūsų apvalkalą – tik fizinį kūną, bet ne visus kitus, kurie dar stipriau ir plačiau viską jaučia, perėję Anapus, t.y. į kitą būvį, išsivadavę iš „grubiosios materijos“ suspaudimo.
Mano manymu, šios žinios būtų pati geriausia savižudybės prevencija.
Neskubėčiau įvesti matematikos. Ypač sudėtingesnės. Dabar viskas keičiasi ir greitėja, bet anksčiau buvo žinoma, kad vaiko protas abstrakčias sąvokas yra pajėgus suvokti tik nuo 13 ar 14 metų... O prieš tai jauname mokinyje vyrauja vaizduotė , kaip ir p r i g i m t i n i s, g i l u- m i n i s, t.y. i n t u i t y v u s i s žinojimas, ką mūsų mokyklose kaip galima sėkmingiau nuslopina... (nes visad reikia p a t a i k y t i atsakyti tik taip, kaip parašyta vadovėliuose, ar kaip priimtina mokytojui: jei nepataikai – vėl dvejetas...)
Teisingai K.Jungas sakė , kad „vaizduotė – tai žvaigždė žmoguje“. Ją palaiko ir vysto menai. Kuo daugiau meno, vaidybos ir žaidimų! Judėjimo taip pat, bet ne „priverstinių normų“ vykdymo...
Kokie puikūs rezultatai pereito šimtmečio viduryje buvo pasiekti Samerhilo (Summerhill School) mokykloje, net 40 metų veikusioje Didžiojoje Britanijoje ! (Apie 100 km. nuo Londono). Ją įkūrė A.S.Neill, kuris vadovavosi l a i s v ė s mokiniams principu. Į ją suveždavo „problemiškus vaikus“, su kuriais negalėdavo susitvarkyti jokios „normalios“ mokyklos. Ir ką gi? Iš jų išaugo kūrybingiausi ir geriausi žmonės, kuriuos vėliau tiesiog gaudydavo garsios įmonės ir įstaigos, norėdamos pas save įdarbinti. Mat Neill‘as niekada nenutraukdavo ryšių su savo buvusiais mokiniais: jam būdavo įdomu, „kas iš jų išėjo“, kaip jie „įsirašė į gyvenimą“. Taip pat jis teiraudavosi jų darbdavių, norėdamas sužinoti ar pasiteisino jo mokymo metodai. Atsiliepimai būdavo kuo geriausi.
[Kadaise „Summerhill“ knygą - jos 5 ar 6 egzempliorius man vis tik pavyko gauti dar tais, tarybiniais, laikais - skirdavau savo vyresniųjų kursų studentams-anglistams (Vilniaus universitete) skaityti, kaip namų skaitymo užduotį ir ją gyvai aptardavome: ji darydavo stiprų įspūdį.]
Tačiau... kai Neill‘o sukauptą mokymo patirtį pabandė perkelti į JAV, iš to gavosi šnypštas...
Kodėl? Atsakymas akivaizdus: viskas priklauso nuo MOKYTOJO asmenybės, nuo jo paties individualios brandos, o ne nuo jokių nustatytų programų ir tikrinimų „kaip tos programos įgyvendinamos“... Deja, ne kartą teko girdėti iš jaunų ir entuziastingų mokytojų liūdnų nusiskundimų, kaip jų iniciatyva mokyklose yra varžoma ir kaip juos tie nustatyti rėmai „gesina“...
Ir taip tas „sunkus ir griozdiškas Švietimo vežimas“, kuriam išlaikyti pilami milijonai, niekaip negali išjudėti iš per ilgus dešimtmečius atsiradusių gilių vežėčių ir pasukti kitais, naujais keliais...
Lilija Talmantienė
Taigi, jaunesnėse klasėse vaikams pateikčiau tik labai apibendrintus ir lengvai suprantamus dėstomų dalykų kontūrus, o vėlesnėse klasėse galima būtų juos išplėsti, bet b ū t i n a i įvesčiau d o m ė j i m o s i principą ir pasirinkimo laisvę. Tai absoliučiai būtina. Su ūpu mokomės tik to, kas mums tikrai įdomu. Visa kita - prievarta – ir tik žmogaus žalojimas.
[Kiek abiturientų pakraupo, išgirdę, kad v ė l bus įvestas visiems p r i v a l o m a s baigiamasis matematikos egzaminas!!! Štai kur reikalinga atlikti statistinius tyrimus ir apklausą – pravesti pačių vyresnių mokinių apklausas]. Paaugę patys žinos, kas jiems įdomu ir galės patys sąmoningai rinktis, į ką norėtų gilintis, todėl jaunesnėse klasėse pateikčiau tik orientacinius dalyko matmenis. Vaikai nebūtų taip perkrauti žiniomis, kaip dabar, ir nebūtų žalojami prievarta, iš kurios ir kyla visi negeri dalykai, pasireiškiantys pykčiu, agresija, patyčiomis ir net savižudybe. Juk dažnas mokyklose sėdi baimės gniaužtuose: kad tik nepaklaustų, kad tik nesusimaučiau, kad tik nebūčiau išjuoktas dėl nežinojimo, o iš to ir gimsta daug blogybių, nes jam reikia „išsilieti“... Arba pučiasi prieš kitus savo „išskirtinumu“, kas irgi prie gero nepriveda, arba vaizduoja drąsuolį mušdamas silpnesnius... Net r ū k y m ą priskirčiau tos sistemos gimdomoms blogybėms: jei taip esi užspaustas, kad negali išreikšti to, ką tu t i k r a i sugebėtum daryti gerai, kas tavyje slypi kaip prigimtinis talentas - tas tikras „dieviškasis užtaisas“ tavyje, tai bent rūkymu „parodysiu“ kad ir aš pats šį tą galiu! Špyga jums, suaugusieji!.. Nors čia manęs neprievartausite.
Vyresniems mokiniams jau būtų galima parodyti piešinius ir apie daugiapakopę mūsų pačių kūnų struktūrą ir pradžioje paaiškinti, kad faktiškai jie atlieka t a r s i energijos transformatorių funkciją. Bet nevien tai...Tam puikiai pasitarnautų kad ir fizikės Barbaros Ann Brennan labai garsi knyga „ŠVIESOS RANKOS“(Leidykla ‚Tyrai“, 2001). Autorė 15 metų dirbo NASA ir, kadangi nuo gimimo jos pačios pojūčių diapazonas buvo kur kas platesnis už normą, visą tai giliai supranta. (Beje, jos skleidžiamų ir ugdomų žinių dėka kai kurie JAV medikai jau moka matyti ir auras, ir čakras ir gydyti pašalinant astralinius darinius, kurie ir susargdina fizinį kūną...) Ji - ne vienintelė skleidžianti tas žinias. Yra daugybė kitų.( Kaip pavyzdys: būdama JAV žiūrėjau kasdienines TV valandos trukmės laidas su garsiąja intuityvios diagnostikos specialiste Caroline Myss, kuri parašė keletą puikių knygų ta tema). Pasaulyje vis labiau plinta vibracinė medicina.
Išaiškinus vaikams mūsų kūnų tikrąją struktūrą, būtų galima paaiškinti, kad savižudybė sunaikina tik patį išoriškiausią mūsų apvalkalą – tik fizinį kūną, bet ne visus kitus, kurie dar stipriau ir plačiau viską jaučia, perėję Anapus, t.y. į kitą būvį, išsivadavę iš „grubiosios materijos“ suspaudimo.
Mano manymu, šios žinios būtų pati geriausia savižudybės prevencija.
Neskubėčiau įvesti matematikos. Ypač sudėtingesnės. Dabar viskas keičiasi ir greitėja, bet anksčiau buvo žinoma, kad vaiko protas abstrakčias sąvokas yra pajėgus suvokti tik nuo 13 ar 14 metų... O prieš tai jauname mokinyje vyrauja vaizduotė , kaip ir p r i g i m t i n i s, g i l u- m i n i s, t.y. i n t u i t y v u s i s žinojimas, ką mūsų mokyklose kaip galima sėkmingiau nuslopina... (nes visad reikia p a t a i k y t i atsakyti tik taip, kaip parašyta vadovėliuose, ar kaip priimtina mokytojui: jei nepataikai – vėl dvejetas...)
Teisingai K.Jungas sakė , kad „vaizduotė – tai žvaigždė žmoguje“. Ją palaiko ir vysto menai. Kuo daugiau meno, vaidybos ir žaidimų! Judėjimo taip pat, bet ne „priverstinių normų“ vykdymo...
Kokie puikūs rezultatai pereito šimtmečio viduryje buvo pasiekti Samerhilo (Summerhill School) mokykloje, net 40 metų veikusioje Didžiojoje Britanijoje ! (Apie 100 km. nuo Londono). Ją įkūrė A.S.Neill, kuris vadovavosi l a i s v ė s mokiniams principu. Į ją suveždavo „problemiškus vaikus“, su kuriais negalėdavo susitvarkyti jokios „normalios“ mokyklos. Ir ką gi? Iš jų išaugo kūrybingiausi ir geriausi žmonės, kuriuos vėliau tiesiog gaudydavo garsios įmonės ir įstaigos, norėdamos pas save įdarbinti. Mat Neill‘as niekada nenutraukdavo ryšių su savo buvusiais mokiniais: jam būdavo įdomu, „kas iš jų išėjo“, kaip jie „įsirašė į gyvenimą“. Taip pat jis teiraudavosi jų darbdavių, norėdamas sužinoti ar pasiteisino jo mokymo metodai. Atsiliepimai būdavo kuo geriausi.
[Kadaise „Summerhill“ knygą - jos 5 ar 6 egzempliorius man vis tik pavyko gauti dar tais, tarybiniais, laikais - skirdavau savo vyresniųjų kursų studentams-anglistams (Vilniaus universitete) skaityti, kaip namų skaitymo užduotį ir ją gyvai aptardavome: ji darydavo stiprų įspūdį.]
Tačiau... kai Neill‘o sukauptą mokymo patirtį pabandė perkelti į JAV, iš to gavosi šnypštas...
Kodėl? Atsakymas akivaizdus: viskas priklauso nuo MOKYTOJO asmenybės, nuo jo paties individualios brandos, o ne nuo jokių nustatytų programų ir tikrinimų „kaip tos programos įgyvendinamos“... Deja, ne kartą teko girdėti iš jaunų ir entuziastingų mokytojų liūdnų nusiskundimų, kaip jų iniciatyva mokyklose yra varžoma ir kaip juos tie nustatyti rėmai „gesina“...
Ir taip tas „sunkus ir griozdiškas Švietimo vežimas“, kuriam išlaikyti pilami milijonai, niekaip negali išjudėti iš per ilgus dešimtmečius atsiradusių gilių vežėčių ir pasukti kitais, naujais keliais...
Lilija Talmantienė
