Joninės
Joninės 2025 metais bus antradienį. Saulėgrįžos šventė, švenčiama naktį iš birželio 23-iosios į 24-ąją. Šiaurės pusrutulyje ši šventė žymi ilgiausią vasaros dieną ir trumpiausią naktį.
Auris Šankaras
?? Joninės – šventė, kurios Bažnyčiai niekada nepavyko užgesinti ??
Paslaptingiausia metų naktis – ne apie vardadienius, o apie magiją, ugnį, žemės galią ir senąsias paslaptis.
---
Ar žinojai, kad Joninės (Rasos, Kupolės) – tai ne „Jonų vardinės“, o viena seniausių indoeuropiečių apeigų, švenčiama jau tūkstančius metų prieš krikščionybės atsiradimą? Tai vasaros saulėgrįžos šventė – kai diena ilgiausia, o naktis trumpiausia. Senovės lietuviai tikėjo, kad tą vienintelę naktį atsiveria gamtos, dvasių ir likimo pasauliai, ir būtent todėl jos bijojo... net tie, kas norėjo ją užgniaužti.
---
? KODĖL ŠVENČIAMOS JONINĖS?
Nes Saulė pasiekia aukščiausią tašką danguje. Tai metų viršūnė, kai žemė kupina gyvybės, kai auga viskas – nuo kviečio iki tavo minčių.
Ir tuo pačiu – tai momentas, kai šviesa pradeda trauktis. Todėl protėviai šią naktį degino laužus, dėkojo Saulei, stabdė tamsą ritualais ir burtų pagalba bandė daryti tai, ką dabar vadintume „energetiniu persikrovimu“.
---
? UGNIS – AUKURAS IR APSAUGA
Joninių naktį laužai degdavo ant kalvų, piliakalnių, net aukštų stulpų – ne šiaip šviesai, bet Saulės garbei.
Šuolis per liepsną reiškė apsivalymą – kas peršoka, tas palieka visas negandas anapus. Poros, šokančios kartu, susiliedavo likimais.
Pelenais tręšdavo laukus – kad javai vešėtų. Ugnis buvo gyva, šventa, kartais net įžiebiama iš naujo – trynimu ar titnagu, nes ugnis turėjo gimti švariai, be nuodėmės.
---
? ŽOLYNŲ MAGIJA IR PASLAPTINGA „KUPOLĖ“
Merginos prieš aušrą tyliai rinkdavo devynerių žolių puokštes – tikėjo, kad tokia galia apsaugo nuo ligų, atneša meilę, o iš žolių nupintas vainikas gali parodyti būsimą jaunikį.
Dar daugiau – jei žolynus surinksi ne bet kada, o būtent trumpiausią naktį, jie įgauna gyvybės ir gydymo galią.
Vaistažolės tą naktį būdavo stipresnės nei bet kada: jonažolė, ramunėlė, kiečiai, dilgėlė – visas žolynas virsdavo gyvu talismanu.
O kupoliavimas – tai ne koks šokis. Tai šventa žolių rinkimo apeiga, saugoma kartų kartomis.
---
? RASA – ŽEMĖS GYVYBĖS LAŠAI
Tikėta, kad Joninių ryto rasa – tai gyvos žemės kraujas.
Kas išsimaudo rasoje – tas sveikas visus metus.
Kas nurenka ją plikomis kojomis – tam klostysis likimas.
Žmonės ja aplaistydavo gyvulius, namus, net naudodavo burtams.
Kaip skamba keistai šiandien, bet... o jei tai buvo žinojimas, kurį mes tiesiog pamiršome?
---
? PAPARČIO ŽIEDAS
Nežydi? Žydi. Bet tik tiems, kas nebijo tamsos.
Pasak legendos, papartis pražysta vidurnaktį – bet jį gali pamatyti tik tyros širdies žmogus.
Kas jį randa – girdi gyvūnus, mato paslėptus lobius, supranta žmonių mintis.
Taip, tai skamba kaip pasaka.
Bet gal... tai užkoduota informacija apie pasąmonės vartus, atsiveriančius būtent tada, kai gamta virpa?
---
✝️ KAI ATĖJO BAŽNYČIA…
Vietoj Rasų atsirado „Joninės“. Vietoj saulės – šventasis Jonas. Vietoj laužo – krikšto vanduo.
XVI a. dokumentuose Bažnyčia aiškiai smerkė Kupoles, vainikus, šokius, žolynų rinkimą.
Tačiau liaudis nepasidavė. Jie vis tiek ėjo į pievas. Pindavo vainikus. Užkurdavo laužus.
Ir žinai ką? Iki šiol tai viena pagoniškiausių švenčių Europoje.
Jonų vardines švenčia tik mažuma. O į laužą žiūri visi.
Kodėl? Gal todėl, kad per šią naktį pabunda ne tik gamta – bet ir mūsų DNR atmintis.
---
? KAS BUVO UŽMIRŠTA?
Kodėl laužas turėjo būti kūrenamas ant stulpo – kaip ugnies žvakė dangui?
Kodėl piemenys saugodavo karves nuo raganų, renkančių rasą?
Kodėl žolynai turi būti 9, bet kartais 12 rūšių? Kodėl be žodžių?
Kas iš tiesų buvo Kupolė – gėlė, stulpas, ar deivė?
Ir kam reikėjo šventųjų, kad pakeistų šventę, kurios net ugnimi nepavyko ištrinti?..
---
? IŠVADA?
Joninės nėra „linksmas renginys su koncertais“.
Tai viena seniausių energinių švenčių, kai žmogus susijungia su gamta ne per pramogas, o per simbolius.
Nori patirti tikrąją Joninių dvasią?
? Pasilik tyloje prie laužo.
? Eik rinkti žolynų prieš saulę.
? Nuogas įbrisk į ryto rasą.
? Neieškok paparčio – leisk, kad jis surastų tave.
Tą naktį laikas stovi, žemė kvėpuoja, o tu gali prisiminti, kas buvai, kol dar nevadinai savęs „žmogumi“.
---
Auris Šankaras
?? Joninės – šventė, kurios Bažnyčiai niekada nepavyko užgesinti ??
Paslaptingiausia metų naktis – ne apie vardadienius, o apie magiją, ugnį, žemės galią ir senąsias paslaptis.
---
Ar žinojai, kad Joninės (Rasos, Kupolės) – tai ne „Jonų vardinės“, o viena seniausių indoeuropiečių apeigų, švenčiama jau tūkstančius metų prieš krikščionybės atsiradimą? Tai vasaros saulėgrįžos šventė – kai diena ilgiausia, o naktis trumpiausia. Senovės lietuviai tikėjo, kad tą vienintelę naktį atsiveria gamtos, dvasių ir likimo pasauliai, ir būtent todėl jos bijojo... net tie, kas norėjo ją užgniaužti.
---
? KODĖL ŠVENČIAMOS JONINĖS?
Nes Saulė pasiekia aukščiausią tašką danguje. Tai metų viršūnė, kai žemė kupina gyvybės, kai auga viskas – nuo kviečio iki tavo minčių.
Ir tuo pačiu – tai momentas, kai šviesa pradeda trauktis. Todėl protėviai šią naktį degino laužus, dėkojo Saulei, stabdė tamsą ritualais ir burtų pagalba bandė daryti tai, ką dabar vadintume „energetiniu persikrovimu“.
---
? UGNIS – AUKURAS IR APSAUGA
Joninių naktį laužai degdavo ant kalvų, piliakalnių, net aukštų stulpų – ne šiaip šviesai, bet Saulės garbei.
Šuolis per liepsną reiškė apsivalymą – kas peršoka, tas palieka visas negandas anapus. Poros, šokančios kartu, susiliedavo likimais.
Pelenais tręšdavo laukus – kad javai vešėtų. Ugnis buvo gyva, šventa, kartais net įžiebiama iš naujo – trynimu ar titnagu, nes ugnis turėjo gimti švariai, be nuodėmės.
---
? ŽOLYNŲ MAGIJA IR PASLAPTINGA „KUPOLĖ“
Merginos prieš aušrą tyliai rinkdavo devynerių žolių puokštes – tikėjo, kad tokia galia apsaugo nuo ligų, atneša meilę, o iš žolių nupintas vainikas gali parodyti būsimą jaunikį.
Dar daugiau – jei žolynus surinksi ne bet kada, o būtent trumpiausią naktį, jie įgauna gyvybės ir gydymo galią.
Vaistažolės tą naktį būdavo stipresnės nei bet kada: jonažolė, ramunėlė, kiečiai, dilgėlė – visas žolynas virsdavo gyvu talismanu.
O kupoliavimas – tai ne koks šokis. Tai šventa žolių rinkimo apeiga, saugoma kartų kartomis.
---
? RASA – ŽEMĖS GYVYBĖS LAŠAI
Tikėta, kad Joninių ryto rasa – tai gyvos žemės kraujas.
Kas išsimaudo rasoje – tas sveikas visus metus.
Kas nurenka ją plikomis kojomis – tam klostysis likimas.
Žmonės ja aplaistydavo gyvulius, namus, net naudodavo burtams.
Kaip skamba keistai šiandien, bet... o jei tai buvo žinojimas, kurį mes tiesiog pamiršome?
---
? PAPARČIO ŽIEDAS
Nežydi? Žydi. Bet tik tiems, kas nebijo tamsos.
Pasak legendos, papartis pražysta vidurnaktį – bet jį gali pamatyti tik tyros širdies žmogus.
Kas jį randa – girdi gyvūnus, mato paslėptus lobius, supranta žmonių mintis.
Taip, tai skamba kaip pasaka.
Bet gal... tai užkoduota informacija apie pasąmonės vartus, atsiveriančius būtent tada, kai gamta virpa?
---
✝️ KAI ATĖJO BAŽNYČIA…
Vietoj Rasų atsirado „Joninės“. Vietoj saulės – šventasis Jonas. Vietoj laužo – krikšto vanduo.
XVI a. dokumentuose Bažnyčia aiškiai smerkė Kupoles, vainikus, šokius, žolynų rinkimą.
Tačiau liaudis nepasidavė. Jie vis tiek ėjo į pievas. Pindavo vainikus. Užkurdavo laužus.
Ir žinai ką? Iki šiol tai viena pagoniškiausių švenčių Europoje.
Jonų vardines švenčia tik mažuma. O į laužą žiūri visi.
Kodėl? Gal todėl, kad per šią naktį pabunda ne tik gamta – bet ir mūsų DNR atmintis.
---
? KAS BUVO UŽMIRŠTA?
Kodėl laužas turėjo būti kūrenamas ant stulpo – kaip ugnies žvakė dangui?
Kodėl piemenys saugodavo karves nuo raganų, renkančių rasą?
Kodėl žolynai turi būti 9, bet kartais 12 rūšių? Kodėl be žodžių?
Kas iš tiesų buvo Kupolė – gėlė, stulpas, ar deivė?
Ir kam reikėjo šventųjų, kad pakeistų šventę, kurios net ugnimi nepavyko ištrinti?..
---
? IŠVADA?
Joninės nėra „linksmas renginys su koncertais“.
Tai viena seniausių energinių švenčių, kai žmogus susijungia su gamta ne per pramogas, o per simbolius.
Nori patirti tikrąją Joninių dvasią?
? Pasilik tyloje prie laužo.
? Eik rinkti žolynų prieš saulę.
? Nuogas įbrisk į ryto rasą.
? Neieškok paparčio – leisk, kad jis surastų tave.
Tą naktį laikas stovi, žemė kvėpuoja, o tu gali prisiminti, kas buvai, kol dar nevadinai savęs „žmogumi“.
---
